Nusprendžiau, kad reikia truputį žinių iš pasaulio perteikti lietuvių kalba. Įvedus pavadinime panaudotą sąvokų derinį į google, tinkamų rezultatų neatradau.
Taigi, daugelis žinome apie žmogaus teises – teisė į gyvybę, teisė į laisvę, teisė į privatų ir šeimos gyvenimą, teisė į išsilavinimą, teisė į pakankamą gyvenimo lygį, saugią aplinką ir dar daug daug ką.
Šios teisės nėra šiaip sau idėjos, tai tarptautiniu mastu teisiškai pripažintos valstybių pareigos savo piliečių ir kitų jų jurisdikcijoje esančių žmonių atžvilgiu. Žmogaus teisės įtvirtintos tarptautinėmis sutartimis, jų vykdymas užtikrintas tam tikrais įgyvendinimo mechanizmais. Jos – prigimtinio kiekvieno žmogaus orumo išraiška.
Tikėtina, kad daugelį iš anksčiau paminėtų teisių atpažins kiekvienas. Bet yra ir tokių teisių apie kurias daug nekalbama. Pavyzdžiui, žmogaus teisė dalyvauti kultūriniame gyvenime arba teisė naudotis mokslinės pažangos ir jos praktinio pritaikymo laimėjimais (Tarptautinis Socialinių, Ekonominių ir Kultūrinių Teisių Pakto 15(a) ir (b) straipsniai). Rečiau minima ir teisė į kuo geriausią fizinę ir psichinę sveikatą (SEKTP 12 str.). Kad ir nelabai žinomos, šios teisės vienaip ar kitaip numatytos ir daugelyje kitų tarptautinių konvencijų.
Teisė į sveikatą ir teisė dalyvauti kultūriniame gyvenime yra Socialinių, Ekonominių ir Kultūrinių Teisių Komiteto (to organo, kuriam paskirta kontroliuoti šių teisų įgyvendinimą) išaiškintos. Bendrajame komentare Nr. 21 (2009 m.) nurodoma, kad kultūrinis gyvenimas (į kurį teisę turime) tai bendra ir visą apimanti sąvoka talpinanti visas žmogaus egzistavimo apraiškas. Ši teisė priklauso visiems – tai reiškia asmeniui savarankiškai ir kartu su kitais, nepriklausomai nuo rasės, lyties, socialinės padėties. Ji suteikia galimybę dalyvauti – ne tik pasyviai, bet ir aktyviai prisidėti prie, tos kultūrinės aplinkos (visų egzistavimo apraiškų), kuri jį supa. Kultūra turi būti pasiekiama, pritaikoma, priimtina…
Teisė į sveikatą reiškią teisę kontroliuoti savo sveikatos būklę, kiek įmanoma gauti geriausią sveikatos apsaugą, vaistus, kitas gydymo priemones ir paslaugas. Kiekvieno žmogaus valstybė privalo užtikrinti tinkamą sveikatos priežiūros standartą. Sveikatos paslaugos ir priemonės turi būti pasiekiamos visiems be diskriminacijos. (Bendrasis komentaras Nr. 14).
Teisė į mokslo laimėjimų teikiamus privalumus nėra išaiškinta, bet pagal normos formuluotę galime manyti, kad mokslas turi tarnauti visuomenei, kad, kiek tai įmanoma, ne tik išrinktieji, bet ir visi kiti, be diskriminacijos, turėtų galimybę pasinaudoti naujausiais išradimais, tokiais, kaip nauji vaistai, technologijos etc.
Šioje vietoje galime jau prieiti prie intelektinės nuosavybės.
Žmogaus teisės, žmogaus orumas, visi laimingi, visi dalyvaujantys – graži istorija. Bet tai užtikrinti ne visada įmanoma, tai žino kiekvienas. Bet kartais žmogaus teisių, o ypač aukščiau minėtų, užtikrinimas neįmanomas ne dėl to, kad mes neturime resursų ar net noro tai padaryti. Resursų mes turime, tik jie valdomi taip, kad jų užtenka ne visiems. Gal būsiu apkaltinta komunizmu, bet čia greičiau sveiko socializmo idėjos. Ką nors girdėjot apie „Occupy Wallstreet“ (Okupuokime Wallstreet’ą) judėjimą? Taigi, gal jau atėjo metas nesimesti į kraštutinį kapitalizmą tik dėl komunizmo grėsmės. Bet ši tema šiuo kartu čia ir baigsis, nes noriu dar šį tą parašyti apie intelektinę nuosavybę.
Autorių teisės – į muzikos, literatūros, kino, programinės įrangos kūrinius, galioja 70 metų po autoriaus mirties, apsauga automatinė po sukūrimo. Patentai – išradimams, kurie skirti spręsti bet kokią praktinę problemą, galioja 25 metus po įregistravimo.
Visa tai intelektinė nuosavybė, kuri uždraudžia visiems kitiems, išskyrus autorių, kopijuoti, platinti, gaminti, paskelbti, keisti kūrinius ir išradimus. Apsaugos terminai, kaip minėta arba ilgi arba labai ilgi, išimčių mažai. Nebūkim naivūs – visi bent ko verti kūriniai ir išradimai perduodami leidybos kompanijoms, farmacinėms kompanijoms ar dar kokioms kompanijoms, kurios kūrinį ar išradimą parduoda. Didžiausi pelnai pasaulyje, kaip nebūtų keista, būtent šiose pramonėse. Konkretūs autoriai – žmonės – gauna arba atlyginimą arba tam tikrą (nedidelį)procentą.
Taigi, ar tikrai visi žmonės turi galimybę įsigyti reikiamų vaistų? Tikrai ne Lietuvoje, o kaip Afrikoje? Išduosiu, kad Afrikoje apskritai yra tokių ligų, nuo kurių vaistų iš viso nėra išrasta. Paprasčiausiai jokia farmacijos kompanija neinvestuos į tokį vaistą, kurio niekas nepirks.
Jei vaistas jau išrastas, pagaminti jį paprastai labai pigu, bet mokame daug daugiau nei gaminimo kaina, nes farmacijos kompanija, kuri turi patentą gali prašyti absoliučiai bet kokios kainos. Dažnai naujiems vaistams nėra jokios konkurencijos iš kitų vaistų rūšių, tai kodėl, pagal verslo logiką, pardavinėti vaistą pigiai?
Ar turi visi nepriklausomai nuo socialinės padėties ir šalies kurioje gyvena teisę naudotis muzikos, kino kūriniais? Kodėl turime laukti 70 metų po autoriaus mirties, kad galėtume jau legaliai atsisiųsti jo kūrinius? Ar neužtektų kokių kitų priemonių garantuoti pastovias socialiai priimtinas pajamas autoriams ir platinimo kaštų atlyginimą platinimo kompanijoms. Kodėl matome didžiausius pasaulio pelnus šiose industrijose, kai didžioji dalis pasaulio negali sau leisti „legaliai“ gauti kultūros ir dalis autorių negali užsidirbti pragyvenimui bet kokiu atveju. Turėkim galvoje, kad autorinės teisės apima ir galimybę neleisti kūrinio niekaip platinti. Ką, tarp kitko, ir daro daugelis leidybos kompanijų praėjus kūrinio komercinio panaudojimo galimybių bumui. Dėl to, pavyzdžiui, daugelis dabar į viešąją erdvę po beveik šimto metų grįžtančių kino darbų jau nebetinkami naudoti – yra suirę laikmenos, kuriose jie buvo užfiksuoti.
Žmogaus teisės – tik vienas iš galimų argumentų intelektinės nuosavybės ir žmogaus santykio diskusijoje. Tačiau žmogaus teisės – tai tarptautinė teisė, ne tik moralinis argumentas. O nesilaikančioms tarptautinės teisės valstybėms gresia tarptautinis teismas 
