Sitai nusperndziau rasyti prie skyrelio filosofija, nors gal filosofijos cia mazai.
Bet kitavertus, nera cia ir iprasto gyvenimo aprasymo, kuris eitu i kategorija “Bendri gyvenimo dalykeliai”. Na, taigi nutiko siandien stai kas.
Vaziuodama autobusu is darbo patyriau visisko tobulumo akimirka. Juk buna taip kartais, kad atrodo nei atimsi, nei pridesi. Kai viskas tiesiog taip kaip turi buti, niekas nera nemalonu, kuno padetis optimali, temperatura ties zyma “confort”, jokiu rupesciu. Bet yra ir kazkas daugiau.
Nes tobulumas tai ne toks paprastas zodis. Tai ne siaip nepatogumo nebuvimas. Ta akimirka tikrai nieko negalejo buti tobuliau uz ta sedejima, uz ta saule krintancia istrizai per kairi langa, uz tylu radijos pas vairuotoja kalbejima, uz sedyne su melsvu apmusalu, juoda rankena su mano ranka ant jos, kuprine man ant keliu ir lengvuteli siubavima, kai autobusas daro posuki.
Bet svarbiausia tas aiskus isitikinimas, kad siuo momentu nieko negali buti kitaip. Lyg staiga, visai atsitiktinai tos atskiros pasaulio dalelytes eme ir ir surado ta bendra krastine visai atsitiktiniame pasaulio taske. Tiesiog dabar ir cia, visai be jokio tikslo, siame pasenusiame burzgianciame Kauno autobuse.
Kai tenka isgyventi tokias akimirkas kazkaip visada prisimenu panasu keista jausma is vaikystes, kai vidury vasaros dienos sedi visiskoje tyloje kambaryje, o pro langa krintanti saule apsviecia ore kabancias dulkes.
Akimirksnio stebuklas. Turbut taip atrodo begalybe, kai pagalvoji. Amzinai tobula akimirka.
