Na stai, grizau jau as is keistos keliones.
Tiesa, buvau jau ten ketvirta karta, todel nerasysiu cia, kaip gera, kai jautiesi bendruomenes dalimi, arba kaip neitiketinai atrodo ta baznycia, arba kitu bla bla.

Si karta i ten as veziau jaunimo grupe.
O tai keicia viska, net ir tokioje vietoje kaip Taize.

Sioje kelioneje mano pareigos buvo: 46 zmoniu grupes vadove, penkiu 15-16 metu merginu globeja ir trylikos 15-16 metu amziaus jaunu zmoniu grupes animatore.
Jeigu pazistate mane asmeniskai turbut jau nustebote del tokios pareigu gausos. Nustebau ir as pati, kai supratau, kad turiu sitiek ju daug. As nesu organizuota, as esu issiblakius, as nervinuosi del smulkmenu, as nesu ismintinga ir nelabai moku tikrai geranoriskai bendrauti su zmonemis…
Gal ir gerai, kad pries imdamasi situ dalyku, as per daug ir negalvojau.
Nezinau kodel is viso visa tai dariau, todel juolabiau negalvojau kas bus jei viskas bus blogai.
Ir paciam darymo ikarstyje suvokiau, kad man viskas daugiau ar maziau puikiai sekasi.

Kazkaip prisiminiau tada Heses Stiklo karoliuku zaidima, kur Josefas Knechtas kyla tais hierarchijos laipteliais nei per daug noredamas nei siekdamas to, kaip yra spraudziamas vis auksciau, ir kuo aukstesnes ir rimtesnes pareigos tuo mezesne laisve. Bet sistema vis tik yra ir ji parenka Knechta tokiam darbui, kuris yra tinkamiausias jam pagal jo asmenybe, polinkius.
Cia nera knygos esme, veikiau tik viena is liniju, taciau takart prisiminiau si epizoda labai aiskiai.

Atrodo, kad visos tos pareigos savaime susirado mane. Bet eini su jomis ir atrodo, kad tu niekuo nepasikeitei, bet su viskuo susitvarkai. Reikia, ir padarai. Savaime.
Aisku, negalejau slaistytis po Taize apylinkes naktimis, nes jau ir nebepajegdavau.
Dienomis negalejau taip pat iseiti is Taize, nes tiesiog neturejau tam laiko.
Daug karu nervinausi ir buvau priversta priimti nepopuliariu sprendimu.
Bet zinot, yra ir daug dalyku, kuriuos pastebejau save darant, kurie man patiko.

Pavyzdziui ismokau labai idomios taktikos, kad jei darai kazka, siek, kad tai turetu ivairiopos naudos.
Neduok uzduociu (pvz kazka surinkti ar padalint autobuse) be reikalo. Matyk, kuo kiekvienas darbas galetu buti naudingas tam, kas tai daro.
Daryk tokius sprendimus, kurie butu naudingi daugeliu prasmiu ir sudarytu prielaidas dar didesnei naudai ateityje.
Taip pat pamaciau save kaip ganetinai tolerantiska asmenybe ir supratau, kad is esmes man labai patinka zmones. Bet kokie: keisti, grazus, negrazus, protingi, naivus, vaikiski, subrende, kuklus…
Man patinka matyti, kaip zmogus auga. Ir tai vienas is svarbiausiu mano tikslu. Nes tereikia tiek nedaug, kad gal padetum pamata kokiam Ensteinui ar Motinai Teresei ar dar kam nors. Reikia stengtis uzdegti ugnele, kuri degdama reikalautu dar ir dar. Dar ziniu, dar tikejimo, dar meiles, dar mastymo. Reikia stengtis si bei ta imesti i ta zmogu ir tada prasideda procesas, kuris vyksta niekas nezino kaip, bet gali duoti daug idomiu rezultatu.

Ah, taigi visai neatitiko mano rasliava pirmojo pavadinimo
Bet zinokit man vis dar keista kaip man pavyko, ir savo sekmes galiu vis dar tik stebeti is salies.
Tik zinau kad kita karta as i Taize tikrai vaziuosiu viena (ar su keliais geriausiais draugais). O del dar kito karto, tai kas cia zino..