Štai ką tik kažkelintą kartą pažiūrėjau šį filma, ir kaip ir kiekvieną kartą jis manęs tikrai nenuvylė.
Atrodo, ir tema nelbai beaktuali, juk nebėra nelaisvos Lietuvos, nebėra už ką taip stipriai kovoti. Bet po šio karto mintis, kuri man šovė ir kuri tikrai privertė pamąstyti: ar mes pateisinam tai, ko iš mūsų gal būt tikisi ar galėtų tikėtis žmonės iš to filmo. Tame filme - mūsų tėvai, kai jiems buvo niolika, mūsų seneliai, proseneliai. Čia kaip kažkokioj knygoj skaičiau, kad save turėtum įsivaizduoti stovintį ant tų žmonių pečių. Reikia išvysti tokią didelę piramidę žmonių, kur tave laiko į viršų iškelę tavo seneliai, proseneliai, proproseneliai, o pačioj apačioj patys seniausi jau tūkstančio metų seniukai. Visi gyveno, bijojo, laukė, svajojo. Ar esi bent busę tiek stiprus, drąsus, kantrus kaip jie? O jie visi tave laiko ir tik dėl jų esi dabar ir čia – taip aukštai…
Kiekvienas prie mano dabarties prisidėjęs likimas, ar aš jį jaučiu? O gal nejaučiu, nes sergu abejingumu, kaip Juozas toj reklamoj. Gal galvoju, kad man nereikia atramos, nes pats esu labai stiprus.
O filmas dar ir apie tai, kad net ir mažas žmogus gali viską, nes tai kas stipriausia, nesunaikinama ir amžina. Pasislėpusios ašaros prasikala paukščio sparnais.
Štai, net lietuviškai ta proga pradėjau rašyti, nes juk tai nėra sunku, o aš net tai tingėjau daryti…
