Persikrausčiau visai neseniai į naują butą ir dabar jau tikrai pajutau, ką reiškia Lundo transporto sistema.
Iki tol, važinėjau iš savo Klostergården rajono į fakultetą daugiausiai per senamiestį arba šiaip senesniais rajonais, o dabar gyvenu labai naujame rajone, kuris, atrodo, buvo visas suplanuotas ir pastatytas iš karto. Taigi, jei senamiestyje dviračių maršrutai ir takleliai iš esmės sutampa su gatvėmis arba tiesiog ir eina akmenimis grįsta gatve, naujame rajone dviračių takai sudaro savo atskirą sistemą. Čia mes turim dviračių takelius, takus, galtves ir autostradas. Taip pat tiltelius ir požemines pervažas. Kai kur dviračių takais galima vaikščioti ir žmonėms, bet kai kur jie visiskai skirti tik dviračiams ir beveik visur dviračiu takus nuo aplinkinių namų skiria medžiai arba krūmai (suprask, turbūt todėl, kad netrukdytu tie dviratininkai ramiai gyventi). Ir patikėkit, tai tikras labirintas, nes tų takų ir autostradų tikrai labai labai daug.
Taigi, jei gyveni Lunde ir turi dviratį, kojas ir mašiną, turi nusiteikti padalinti savo smegenis į tris dalis. Ir kiekvieną kartą kur nors norėdamas nuvažiuoti su skirtinga transporto priemone turi imti kitą žemėlapį ir iš naujo planuoti maršrutą. Ir tie atskiri galimi keliai šitaip skiriasi, kad dažniausiai net neįmanoma suprasti, kur jie susikerta ir kaip siejasi. Taigi, gaunasi toks kelių lygmenų miestas su daugybe skirtingų funkcijų kraujagyslių. Kiekvieną kartą jautiesi vis kitos sistemos dalis.
O šunys keisti čia. Niekada neloja, nebent iš džiaugsmo. Ir jau visiskai nereaguoja į dviratininkus. Žmonės jų čia turi dažniausiai po keletą ir vaikšto savaitgaliais su visais savo šunimis ir visais vaikais ir dviračiais. Didelės švediškos šeimos.
