Švedų kalbos grupėje yra japonė vardu Yumi. Nuostabi ir keistai nuoširdi mergina, kuri sugeba tuo pačiu metu būti ir naiviai vaikiška ir moteriškai seksuali.

Pavydėjau jai, daugiausiai dėl to, kad jai prasižiojus, net jei kalbėdavo ji švediškai, jos istorijos kiekvieną kartą mane nunešdavo į tolimą ir visiškai kitokį jūros, mažų raižytų namukų, didžiulių miestų, medinių šventyklų, nuostabiausio jos senelių sodo ir amžinų miškų pasaulį. Atrodydavo, kad jos kasdieniškai pažįstamas įprastas įprasto žmogaus pavidalas tėra tik neskaidri plėvelė slepianti neištyrinėtas, nesuprantamas svetimo pasaulio gelmes susidenčias iš kasdienių jos patyrimų, kurių kiekvienas buvo daug kuo kitoks, nei mano. Jos akys ir burna buvo ertmės, per kurias galima buvo trumpam pažvelgti į tą gelmę, bet tik tiek, kad pajustum gilų liūdesį, jog niekada nesugebėsi jos suvokti.

Tačiau šiandien aš prisiminiau seną japonišką eilėraštį, kurį išmokau tąkart per penkias minutes ruošdamasi lapkritinėm savo mokykloje. Niekada net nemačiau jo užrašyto, išmokau tik taip, kaip jis skambėjo.

Haru su gite
Natsu kini keraši
Širotae no
Komono hosu čio
Amano kogu jama

Seniai jau buvau pamiršusi, kad iš viso jį kažkada žinojau, bet netikėtai jis stryktelėjo iš sąmonės šešėlio į šviesą, todėl nedelsiant jį padeklamavau Yumi.

Ji išklausė jį visą, net netaisė tarties klaidų, kurių neabejoju aš padariau, ir… apsiverkė.

Niekada nemaniau, kad žinau kažką, kas jai taip primins druskuotą nuo jūros jos senelio raukšlėtą veidą ir jos sodą, jos jūrą, jos namus. Yumi sake, kad tai be galo nuostabus senoviškas eilėraštis, kad niekada ji ir pati nesitikėjo išgirsti jo čia ir kad tai bus gražiausias jos prisiminimas iš Švedijos.

Taip ir nežinau tiksliai ką jis reiškia, nes jau seniai neatsimenu lietuviško vertimo.

Vis dar prisimenu tik vieną eilutę:

“Kodėl žydi vyšnių žiedai, išsiblaškę kaip nerimstančios mintys…?”