Prisimenu tuos keistus atvejus, kai sekundės realybė staiga tampa kažkuo daugiau ir daiktų kūniškumas tampa dar tikresnis.
Gali žiūrėti į vėjyje besisupantį gatvės žibintą ir savo kūnu JAUSTI, kaip jis siūbuoja. Kas sekundės dalį pasislenka savo paties atskaitos sistemoj tam tikrą skaičių laipsnių, tada grįžta atgal į pradinį tašką ir viską pradeda iš naujo. Bet maloniausia, kai jauti kaip jis trinasi į atmosferos daleles, tokias oranžines nuo jo spinduliuojamos šviesos. O gal tai jos minkštai į jį trinasi, ir būtent dėl to jis siūbuoja.
Arba vanduo. Kaip lašai tampa blizgančiais karoliais ir tik nukritę ant vonios vandens paviršiaus lėtai susigeria į bendrą masę įspausdami paskui save apvalaus kieto oro burbulą. O tavo oda visa žaižaruoja ir blizga lyg apkibusi lydyto švino ar gyvsidabrio kruopelėmis ir šiek tiek baisu, kad jau visam laikui liksi truputi švytintis.
O išskirtiniais atvejais – kaip oro molekulės šiugžda grūsdamosi prie tavęs ir lįsdamos tau į nosį ir į burną. Tyliai ošia įsivėlusios tau į plaukus ir jauti kaip švelniai bumpsi į nepridengtas kūno vietas. Tokie gauruoti permatomi kamuolėliai.
Tada dažniausiai būna vakaras. Kartais vasara, bet nebūtinai. Kitos sąlygos – neapibrėžtos.
Pasekmės – kuriam laikui suprastėjusi atmintis ir dėmesys socialinei realybei.
Jau greitai aš grįšiu atgal.
