Visi mes tiesiog sėdim ir geriam arbatą prie stalo vakare. Už lango taip tamsu ir (galbūt) šalta, o čia nėra nieko daugiau tik aš, gal ir tu, o gal net ir jis. Bet tikrai nieko daugiau.
Gal dega lempa, gal televizorius gal žvakė, gal židinys. Gal virtuvėj, gal prie rašomojo stalo, gal ant sofos.
Ir visi tylim. Tik tą vienintelę minutę, nors ką tik lyg buvo nemažai pasakyta/nepasakyta, sugalvota. O dabar – tyla.

Trumpa akimirka, kai viena mintis jau baigėsi, o kita dar neprasidėjo ir staiga pagalvoji – kur aš?
Tu čia, su mumis visais, geri arbatą vakare. Amžinam begaliniam vakare, per visą laiką ir visus gyvenimus.
Maža pasaulio pabaiga.