Kol gyvenu ir kiekvieną dieną kalbuosi su savo Džiugu, viskas labai aiškiai ir paprastai sustoja į savo vietas. Yra laikas paskaitoms, laikas mokytis, laikas paskaityti ir pavalgyti,  po to laikas eiti miegoti ir taip be galo. Kai kada susigalvoju kokią ypatingą užduotį ką nors iškepti, pasikviesti draugų, nueitį į kokį renginį ar šiaip išsiųsti porą atviručių.

Bet jei kurį laiką (o užtenka labai neilgai) pasilieku viena, ypač, kažkodėl, kai nueinu miegoti ir keliuosi viena, visas DIDELIS iki tol šalin pastumtas ir supaprastintas pasaulis po truputį ima ir įsiskverbia į vidų. Paprastomis dienomis, aplinka, oras, daiktai, yra daugiau tik dekoracijos, žmonės, su kuriais bendrauju – daug realesni ir svarbesni. Be jo, tie patys žmonės kažkur nutolsta užsiėmę savo reikalais, o aš lieku su keistu beprotišku ‘natūraliu’ apšvietimu, tuščiomis gatvėmis, katėmis aukštoje žolėje ir steriliai triukšminga tyla.

Tomis vienomis dienomis labiau noriu miegoti, bet visai nebenoriu valgyti. Noriu fotografuoti, mąstyti, stebėti, įsileisti. Viskas taip kažkaip sulėtėję, nuslopę.

Nežinau, kas man labiau patinka. Nustumti visumą pasitelkus rutiną nesunku, tvarka nuramina, netgi galima sakyti pripildo, ir suteikia daug laimės. Įsileisti – visada reiškia atitrūkti nuo tam tikros realybės su tik labai menkomis žiniomis apie kitą. Be to, tai sukelia skausmingą nostalgiją, laikinumo suvokimo, ribotumo pajautimo, ir pamatinės beprasmybės prasmės nostalgiją. Viskas kas kada nors buvo ir bus yra viename, o viskas, kas yra, yra viena. O tu esi kol kas tik laike įkalintas stebėtojas, kuris anksčiau ar vėliau vis tiek turės eiti pavalgyti.

Žinau, kad gal skamba čia daug kas banaliai, bet kitaip to pasakyti ir nemoku.
Tik keista, kad ryšys su vienu vieninteliu žmogumi gali taip pakeisti pasaulį. Bet juk žmogaus ryšys su žmogum tai iš esmės beveik viskas, ką mes šio savo būvio dėka turime. Tai gal kol kas jo geriau įsikabinus ir laikytis, nes juk galų gale gana greitai visi turėsime likti visiškai vieni.

IMG_1703