Visuotinai žinomas yra neatsakomas panašaus pobūdžio klausimas apie vištą ir kiaušinį.
Ir vakar vakare turėjau progą įsitikinti, kad įrašo pavadinime nurodytas klausimas nėra lengvesnis, nors, žinoma, yra žymiai labiau svarbus.
Diskutavome, prie arbatos puodelio ir pyrago gabalo, aš, britas, indonezietis ir zambietė.
Taip, šie paskutiniai du tautybių pavadinimai skamba kaip mano pačios sugalvoti, bet aš pasitikrinau, jie tokie ir yra! Esminiai diskusijos aspektai:
Azija ir Afrika iš esmės netiki žmogaus teisėmis. Minėti galima daug priežasčių. Tai ir dvigubi žmogaus teisių standartai, taikomi pažengusių pasaulio šalių (įvairiais atžvilgiais); humanitarinės ir kitokios pagalbos neveiksmingumas; jos iššvaistymas aukščiausių pagalbos gavėjų pareigūnų rankomis; nusikaltimai vykdomi pačių paramos davėjų, gaunančioje šalyje; žmogaus teisių koncepcijos naudojimas politiniams tikslams, tiek išsivysčiusiose šalyse, tiek “trečio pasaulio” valstybėse.
Taip pat, buvo išreikšta nuomonė, kad visam pasauliui primetinėjami “civilizuotų” šalių žmogaus teisių standartai yra tiesiog iš esmės netinkami Azijos ir Afrikos (bent kai kurioms) šalims dėl jų skirtingos demografinės padėties, kultūros, ekonominės padėties ir pan.
Be to, šie mūsų kitakontinenčiai draugai buvo įsitikinę, kad visas tas jėgų disbalansas pasaulyje, ir apskritai Vakarų kultūrų gebėjimas diktuoti žmogaus teisių standartus, yra būtent šių šalių ekonominio pranašumo padarinys. Ir kad bet kokiu atveju, net ir tas “vakarietiškas” žmogaus teises nevakarietiškos šalys galės užtikrinti tik turėdamos tokį patį ekonominį pajėgumą ir galėdamos lygiavertiškai dalyvauti pasaulio formavime.
Ir kaip bebūtų keista, dauguma Azijos ir Afrikos šalių (pasak mūsų pašnekovų) labai palankiai žiūri į Rusijos prezidento Putino pasiekimus, nes po Sovietų Sąjungos griūties jis buvo tikras mesijas, sugebėjęs pažaboti šaliai nenaudingas žmogaus teises ir užtikrinti ekonomikos augimą. Ir dabar mes pasaulyje matome bent jau teorinę atsvarą JAV galiai.
Todėl tiek Afrikietė tiek Azijietis vienareikšmiškai pasisakė už ekonomines programas jų šalių atžvilgiu. Jiems nereikia humanitarinės pagalbos. Jie nori patys apdirbti savo gamtos išteklius, patys pasiimti tuos pinigus, kuriuos dabar susirenka geresnius resursus turinčios šalys, o jie geriausiu atveju uždirba grašius iš pirminės žaliavos gamybos.
Taip pat pažengusių šalių išmalda neskatina žmonių pačių rūpintis savo ateitimi ir šalimi, ir iš esmės ilguoju laikotarpiu tik daro žmones priklausomus nuo paramos iš turtingų šalių.
Be to, žmogaus teisės ne tik kad neįmanomos užtikrinti Azijos ir Afrikos šalyse dabar, kai tam nėra pakankamai lėšų, bet ir yra nenaudingos, nes jų įgyvendinimas grėstų ekonominiam stabilumui, todėl ilgainiui šalis nusiristų į dar žemesnį lygį ir būtų užtikrinama dar mažiau žmonių teisių. Taigi, visos teisės turi būti valdomos. Ypač tai pasakytina apie saviraiškos, susirinkimų teisę, teisę į laisvus rinkimus, etninių mažumų teises. Taip pat tuo indonezietis grindė mirties bausmės panaikinimo jo šalyje neįmanomumą…
Argumentai labai įdomūs. Ir ypač tie, apie ekonomikos skatinimą vietoj paramos..
Bet mes su britu ir taip, ir taip klausėmės, ir mums vis tiek atrodė neįmanoma, kad sveika valstybė galėtų augti ir gyvuoti apribojus daugelį esminių žmogaus teisų (nes juk net apribojus saviraiškos laisvę negali priversti žmogų galvoti kitaip, o negalintis išsakyti nepasitenkinimo žmogus galiausiai gal eis ir susisprogdins kur nors turgaus aikštėje..).
Mums žmogaus teisės kaip tik atrodė tikrasis kelias į ekonominę gerovę, nes tik taip gali iš tikrųjų ugdyti visapusiškus piliečius, leisti jiems pasirinkti, leisti jiems patiems spręsti, ir sudaryti visiems palankias sąlygas.. Bet mūsų draugai akcentavo, kad taip mes kaip tik nemąstome apie visuomenės gerovę, bet iškeliame individą aukščiau visko. O jie visada galvoja tik apie visos visuomenės gerovę ir todėl, pavyzdžiui, negali leisti, kad kvailos saviraiškos teisę turinčių vienų piliečių mintys paveiktų ne tokius protingus ir silpnus kitus piliečius, ir panašiai.
Keisčiausia, kad kas yra ta visų gerovė, sprendžia koks nors aukščiau visuomenės esantis (nors gal ir jos pačios be saviraiškos laisvės ir normalios balsavimo laisvės išrinktas) organas…
Bet kaip man sakė kitas mano kolega iranietis, Azijos ir Afrikos žmonės yra bent giliai širdyje smarkiai religingi. Todėl jiems labai natūralu būti valdomiems be jų valios ir jie labai linkę sudievinti savo lyderius.
Taigi, bet kalba iš esmės eina apie ekonominę gerovę, todėl toliau kitų temų netęsiu.
Gal mums Europoje ir lengva, mes jau labai seniai savo piliečiams galime garantuoti bent minimalius ekonominės gerovės standartus.
Nes net ir Lietuvoje kai kurios žmogaus teisės realiai nėra įgyvendinamos arba yra ribojamos dėl ekonominės gerovės stygiaus, bet mes visada turėjome reikiamą stabilumą rantuoti, pavyzdžiui, saviraiškos laisvę… O gal čia tik Azijos ir Afrikos šalių išsisukinėjimas, nes juk visada gali sakyti, kad mes dar turim per mažai pinigų, kad ką nors darytume.
Gal galiausiai būtų galima susitarti kokios žmogaus teisės turėtų būtu būtinai užtikrinamos, o kurios iš tikrųjų gali palaukti geresnių laikų?
Bet kokiu atveju ši diskusija man vėl priminė, kokie mes vis tik skirtingi, kokia skirtinga yra gyvenimo realybė Afrikoje, Azijoje ir Europoje… Ir kaip sunku taip va net prie arbatos puodelio susikalbėti. Tai kaip ten tada kažin sekasi tiems Jungtinių Tautų ar kitų organizacijų ar kongresų dalyviams? Nemanau, kad kada nors jie visiškai vienas kitą supranta.. Galima sakyti apgraibom sprendžia milijonų pasaulio gyventojų likimus.
