Who wants to live forever?
Įdomi tema paskutiniu metu įsisuko į mano interesų sferą.
Ar galime/norime amžinai gyventi? Atrodo, ši tema niekad neišnyksta iš žmogaus vaizduotės. Nuo seniausių laikų buvo mitų apie amžinai gyvenančius dievus, naujesniais laikais turėjom pasakų, dabar filmai. O kas, jeigu tokį sprendimą, amžinai/ilgiau gyventi iš tikrųjų galėtume padaryti?
Štai H. Finebergas čia kalba apie neo-evoliuciją, kai galėsime sau arba savo vaikams suteikti norimas savybes. Apie ilgaamžiškumą kalboje buvo tik kelios užuominos, bet po kalba esančiose diskusijose diskutuojama daugiausiai apie tai (na ir apie eugeniką, bet tokios kalbos turbūt neišvengiamos ten, kur diskutuojama apie dirbtinį visuomenės geneofondo keitimą.).
O kai kuriems išreiškus mintį, kad nieko tokio blogo mirtyje nėra ir kad reikia labai gerai galvoti apie bet kokio genetinio modifikavimo pasekmes įstrigo toks vieno dalyvio atsakymas: “Aš negaliu pakęsti minties, kad jūsų baimės gali sulaikyti jus [nuo ilgaamžiškumo] ir dar labiau negaliu pakęsti minties, kad jos gali sulaikyti mane”.
Alternatyva nemirti – viliojanti. Kiek daug sužinotum, pamatytum. Žiūrėjom vakar “The Man from Earth”, kur pagrindinis siužetas, leistis į įsivaizduojamą kelionę kartu su žmogumi, kuris gimė žmonijos priešistorėje ir niekada nemirė. Bet skirtingai nuo tokių filmų, kaip “Kalnietis” į nemirtingumą pažiūrėta iš gana ‘buitinės’ pusės. Nemirtingumas vis dar kažkiek idealizuojamas ir šiame filme, bet visą laiką, žiūrint jį, neapleidžia tas vienišumo jausmas. Man iš karto piršosi toks įvaizdis – Tu stovi viename kambaryje o į jį nuolat įeina ir iš jo išeina žmonės. Tu nežinai, kas už tų įėjimo ir išėjimo durų, bet per jas eiti nei į vieną pusę negali. Ar kažkas čia blogai su jais, ar su tavim? Kas iš jūsų laimingesnis? Ar tu, nes gali tyrinėti visas dulkes ant kambario sienų? Ar jie, nes taip ilgai neužsibūna ir eina kažkur tolyn. O jei visi nuspręstų iš to kambario nebeišeiti? (paskutinis klausimas jokiu būdu nesusijęs su perpildymo problema, tarkim kambarys yra šiuo aspektu beribis).
Žinoma, galima kalbėti apie gyvenimo pailginimą tik šiek tiek, galima kalbėti ar iš tiesų kas nors iš viso yra už tų antrų durų ir ar ne geriau likti tame kambaryje, kur egzistuoji, bent truputį ilgiau.. Bet jei reikėtų man tokį pasirinkimą padaryti, nežinau, ką rinkčiausi. Ir kokiais tikslais vadovaujantis reikėtų tai daryti.
TED vertimai
Aš verčiu TED Talks. Į lietuvių kalbą, žinoma.
Dar nelabai verčiu, dar tik vieną talks’ą išvečiau.
Bet tikrai stengiausi, ir negaliu negalvoti: ar kam nors to reikia? Ar kas nors naudoja tuos titrus, kad geriau suprastų, ar gal kad iš viso suprastų, kas sakoma.
Nelabai daug tų vertimų yra dar lietuvių kalba. Labai nemažai gerų pristatymų, kurie man patiko, nėra išversti. Bet ar vertą gaišti laiką?
Ar lietuviai iš viso žino, kas tas www.ted.com?
Na va, jei užklysit ir turėsit savo nuomonę apie tai – pasakykit.
Aš žinosiu, stengtis man toliau ar ne… 
Nuotrauka ne į temą (mano).
Apsirijimo kultūra
Aš mėgstu gaminti valgyti. Esu įdėjus kelis receptus į šitą blogą, ir nuorodų į kitus maisto blogus esu įdėjusi.
Bet tie blogai, kuriuos aš iki šiol esu užtikusi, išskyrus gal vieną, man įdomūs nes kažkas ten daroma kitaip, kažkokių naujų idėjų galiu pasisemti ir panašiai.
Dabar naudoju naują tokį žaisliuką stumbleupon.com, kur iš esmės atsitiktine tvarka tau siūlo svetaines pagal tavo pasirinktas temas. Viena iš mano pasirinktų temų – maistas.
Ne veltui jau yra žmonių rašančių apie tai, kad maisto blogai tampa kažkoks apsėdimas. Kuo geriau visuomenė gyvena, tuo daugiau laiko lieka gaminti valgį ir tuo geresnio maisto jie nori. Taip pat ne veltui naujausia South Parko serija (ar bent naujausia, kurią aš mačiau) rodo Steno Tetį, kuris nebežiūri porno, o žiūri kulinarinius šou.
Puslapiai kurie man siūlomi pagal temą ‘maistas’ – o ypač tokie, kurie labiausiai mėgstami kitų stumbler’ių – yra tikrai tikra maisto pornografija.
Jei tai nesaldus patiekalas (be abejo geriausia įmanoma mėsa) – reikės daug aliejaus, kitų riebalų, dvidešimt žolelių, marinuoti 3 dienas, garnyras iš bent keturių dalių, paskui viską aplieti grietinėle, apdėti sviestu ir sūriu, po visko dar kepti orkaitėj ir tada išdėlioti be proto gražiai lėkštėj ir viską dar nufotografuoti o tik tada valgyti. Ir valgyti daug. Jei tai saldus patiekalas tada reikia žiauriai daug cukraus, tada sviesto, tada nutelos, tada žemės riešutų sviesto viską išmaišyti tada kiaušiniai ir miltai ir kepti vos šiltoj orkaitėj 3 valandas. Vėliau reikia pasidaryti aptepą iš riebaus sūrio ir sviesto ir dar cukraus ir šokolado ir tada viską apvaryti grietinėle ir dar pabarstyti m&m’sais ir ryti. O prie jo, riebi kapučino. Ai, ir aišku nufotografuoti prieš tai.
Nesakykit, kad neskamba taip, jog norėtumėt pasidėti tokį patiekalą ir lėtai (arba greitai, priklausomai nuo temperamento) jį skanauti. Gal net norėtumėte gyventi tokio patiekalo viduje ir jį valgyti ir valgyti. No žo, susigalvokit sau fantaziją… O dar tos nuotraukos…
Mūsų (daugumos) organizmas užprogramuotas norėti to, kas saldu ir riebu, nes tai reiškia greitą energiją ir galimybę sukaupti jos atsargų ateičiai.
Bėda, kad mes galime dabar per daug tokio gėrio sau leisti. Galime valgyti vien tai, kas genetiškai buvo užprogramuota greičiau kaip išimtis.
Dar blogiau – maisto kiekis ir jo ‘kokybė’ aukščiau išvardintų kriterijų prasme daugelio mūsų šeimose reiškia meilę. O kokios šventės be apsirijimo?
Nebežiūriu tų maisto blogų. Kažkaip nebepatinka jie man. Kaip tik, dabar atgraso nuo saldumynų tos jų porno nuotraukos. Valgau vaisius.
photo: Stacie Joy for CTTC
gryna neteisybė
Jeigu aš dabar pavaryčiau ant visų tų vegetarų ar veganų ar dar ko nors, kas ieško kiekviename maiste nuodo, kad jie neturi ka veikti (o aš taip kartais padarau), ir kad aš nieko tokio įpatingo nedarydama gyvenu gerai ir esu sveika , ir po to kažakada susirgčiau vėžiu, visi sakytu vava – prisikalbėjai ir susiėdei sau sveikatą.
Jei veganas susirgtų vėžiu (net jei jis ir gėrė besaikiai kavą, ir rūkė, kaip labai dažnai pasitaiko), jie sakytų vava, Černobylis ir aukštos įtampos laidai pakenkė vargšui sveikam žmogui.
Hm.
