Vienas ir Dviese

Kol gyvenu ir kiekvieną dieną kalbuosi su savo Džiugu, viskas labai aiškiai ir paprastai sustoja į savo vietas. Yra laikas paskaitoms, laikas mokytis, laikas paskaityti ir pavalgyti,  po to laikas eiti miegoti ir taip be galo. Kai kada susigalvoju kokią ypatingą užduotį ką nors iškepti, pasikviesti draugų, nueitį į kokį renginį ar šiaip išsiųsti porą atviručių.

Bet jei kurį laiką (o užtenka labai neilgai) pasilieku viena, ypač, kažkodėl, kai nueinu miegoti ir keliuosi viena, visas DIDELIS iki tol šalin pastumtas ir supaprastintas pasaulis po truputį ima ir įsiskverbia į vidų. Paprastomis dienomis, aplinka, oras, daiktai, yra daugiau tik dekoracijos, žmonės, su kuriais bendrauju – daug realesni ir svarbesni. Be jo, tie patys žmonės kažkur nutolsta užsiėmę savo reikalais, o aš lieku su keistu beprotišku ‘natūraliu’ apšvietimu, tuščiomis gatvėmis, katėmis aukštoje žolėje ir steriliai triukšminga tyla.

Tomis vienomis dienomis labiau noriu miegoti, bet visai nebenoriu valgyti. Noriu fotografuoti, mąstyti, stebėti, įsileisti. Viskas taip kažkaip sulėtėję, nuslopę.

Nežinau, kas man labiau patinka. Nustumti visumą pasitelkus rutiną nesunku, tvarka nuramina, netgi galima sakyti pripildo, ir suteikia daug laimės. Įsileisti – visada reiškia atitrūkti nuo tam tikros realybės su tik labai menkomis žiniomis apie kitą. Be to, tai sukelia skausmingą nostalgiją, laikinumo suvokimo, ribotumo pajautimo, ir pamatinės beprasmybės prasmės nostalgiją. Viskas kas kada nors buvo ir bus yra viename, o viskas, kas yra, yra viena. O tu esi kol kas tik laike įkalintas stebėtojas, kuris anksčiau ar vėliau vis tiek turės eiti pavalgyti.

Žinau, kad gal skamba čia daug kas banaliai, bet kitaip to pasakyti ir nemoku.
Tik keista, kad ryšys su vienu vieninteliu žmogumi gali taip pakeisti pasaulį. Bet juk žmogaus ryšys su žmogum tai iš esmės beveik viskas, ką mes šio savo būvio dėka turime. Tai gal kol kas jo geriau įsikabinus ir laikytis, nes juk galų gale gana greitai visi turėsime likti visiškai vieni.

 

Vakaro arbata

Visi mes tiesiog sėdim ir geriam arbatą prie stalo vakare. Už lango taip tamsu ir (galbūt) šalta, o čia nėra nieko daugiau tik aš, gal ir tu, o gal net ir jis. Bet tikrai nieko daugiau.
Gal dega lempa, gal televizorius gal žvakė, gal židinys. Gal virtuvėj, gal prie rašomojo stalo, gal ant sofos.
Ir visi tylim. Tik tą vienintelę minutę, nors ką tik lyg buvo nemažai pasakyta/nepasakyta, sugalvota. O dabar – tyla.

Trumpa akimirka, kai viena mintis jau baigėsi, o kita dar neprasidėjo ir staiga pagalvoji – kur aš?
Tu čia, su mumis visais, geri arbatą vakare. Amžinam begaliniam vakare, per visą laiką ir visus gyvenimus.
Maža pasaulio pabaiga.

 

Mano stiklo karoliukų žaidimas

Sėdžiu jau kelinta diena beveik nieko neveikdama ir vis pagalvoju apie savo blogą. Kas kartą užsimanau ką nors parašyti, bet taip ir nesiryžtu. Mano širdis iš dalies lyg ir pripildyta kažko tyro, skambančio lyg solo pianino melodija šaltą žiemą (Stiklo šalis, Stiklo karoliukų žaidimas ir visa kta), bet kartu ir guli ten sunkus svetimkūnis, tiesiog tikrąja to žodžio prasme akmuo.
Nenoriu dabar rašyti, kas iš mano gyvenimo susikristalizavo į tą akmenį. Tai nėra svarbu. Taip pat noriu pažymėti, kad šis akmuo toli gražu nėra šaltas. Atvirkščiai, jis kaip kankinantis dusulys per daug prikūrentame kambaryje, kaip įkyrus miegas prieš tavo valią lipinantis blakstienas ir apsunkinantis kūną. Turbūt todėl, kad didžioji jo dalis yra meilė.
Bet tai ne tokia meilė, kurią iki šiol pažinau. Visada iki šiol meilė man teikė džiaugsmą ir būtent tą tyrumą ir prablaiavntį tobulą šaltį, apie kurį iki šiol kalbėjau. Na, blogiausiu atveju tyrą liūdesį, bet niekada šitokios tvankos.

Dabar suprantu, kad augu. turbūt taip jaučiasi motina, kas dieną leidžiantį savo vaiką į mokyklą, kas dieną galvojanti ar jis sėkmingai pereis gatvę, ar jam gerai seksis per pamokas. Turbūt taip jaučiasi tėvas išleisdamas savo sūnų mokytis į užsienį arba žmona, kai jos vyras atleidžiamas iš darbo.
Nežinau. Turbūt iki šiol buvau labiau įsimylėjusi patį gyvenimą kuris man kas dieną parodydavo vis naujų stebuklų, neįtikėtiną pasaulį, kuris nuolat keičiasi ir mainosi.
Skaičiau Sidhartą, tikrai maniau, kad gyvenu teisingai ir kad toji tyra meilė yra tikrasis kelias.
Dabar matau, kad negaliu pabėgti nuo dusulio ir tvankumo, kuris matyt neišvengiamai reiškia, kad senstu. Na, augu, kaip sakiau ankščiau.

Štai tik dabar suvokiau kad turbūt neatsitiktinai ką tik perskaičiau Stiklo karoliukų žaidimą. Ketvirtą kartą. Bet dabar jau supratau šią knygą visiškai kitaip.
Šie metai man tikrai prasidėjo keistai.

 

Vartotojo galia

Šį kartą jau ne apie krizę. Bet šiek tiek vis tiek apie ekonomiką.

Tarp kitko, Vilniuje mačiau prikabinta plakatų, kad krizė baigsis 2009 kovo 23 berods.. Bet čia jau kita tema.

Taigi, čia tokios mintys, kurios netikėtai mane apniko ir stebiuosi, kaip iki šiol nemačiau to tokiu kampu.

Esu vartotojas(a). Vartoju daugybę dalykų: maista, knygas pramogas, rūbus, kosmetiką.. Vaikštau po išpardavimus, einu į Akropolį, apsiperku maximoje. Bet tuo pačiu metu nuolat piktinuosi, kad VP market nužudė Laisvės alėją, kad nebepopuliarus nekomercinis kinas, kad Kaune vyksta tik popsovi šokiai ir kad LT ekonomika žlugs, nes didieji prekybos centrai negailestingai išnaudoja tiekėjus ir gamintojus, etc. Ir, žinoma, kai galvoju, ką galėčiau padaryti pati, galvoje užsižiebia manęs, kaip kokios aršios kovotojų už laisvę organizacijos vadovės vaizdas.. Ar gal šiaip kokios revoliucijos paveikslai. Bet tai netiesa.

Gal kada nors aš ir įgyvendinsiu kokią iš šių svajonių, tačiau ir dabar aš galiu labai daug!
Kai esi vartotojas, geras dalykas yra tai, kad tu turi pinigus. Gamintojai, pardavėjai, distributoriai, turi tik produktą. Tik investiciją, kuri neaišku ar atsipirks. Žinoma, jei kalbame apie gyvybiškai svarbius produktus (vaistus, vandenį ir dar belenką) tokia taisyklė negalioja. Šioms prekėms nėra grėsmės prarasti pirkėjus, bet būtent todėl jų platinimas yra atidžiau stebimas valstybės konkurencijos tarnybų. Tačiau visa kita.. Kas mums iš tikrųjų yra gyvybiškai svarbu?

Tu turi pinigus ir gali rinktis, kaip juos išleisi! Nera prasmės burbėti, kad Laisvės alėjoje miršta kavinės. Reikia eiti į Laisvės alėjos kavines.Taip pat reikia iš po žemių susirasti vietas, kur rodomas nekomercinis kinas ir nusižiūrėti didiesiems prekybos centrams nepriklausančią parduotuvę, kurioje pirksi. Gal tai kainuos daugiau pastangų ir gal net šiek tiek daugiau pinigų, bet turi pasirinkti, kas tu rūpi labiau. O jei esi tik minkštakūnė medūzų būrio dalis ir tingi keisti savo gyvenimo būdą tai bent nesiskųsk ir nekritikuok…

Taigi, keli geri patarimai:

Reikia išsirinkti verslą, kurį nori remti. Gal pvz Lietuvos kosmetikos gamintojus ar nedidelę maisto prekių parduotuvę šalia savo namų, kur dirba maloni teta.

Tada privalu sąmonigai leisti savo pinigus, kai tik įmanoma, tik ten. Pirk tik lietuviškas kojines, nesvarbu kad dėl to reikės nueiti ne į vieną, o į dvi parduotuves ir pan. Galima čia spekuliuoti kokybės argumentais, tačiau labai dažnai pasirodo, kad gali atrasti puikią kokybę ten, kur net nesitikėjai…

Gali nusižiūrėti knygą pvz Akropolyje, jei jau netyčia ten patekai, bet tada sąmoningai nueiti į Laisvės alėją ir nusipirkti ją ten.

Ir dar daug kitko.

Aš irgi stengiuosi

 

Krizė ir nekrizė

Pamačiau ką tik facebooke grupę kuri vadinasi “už turtą ir prabangą”. Ten esminis žmonių būrimo kartu tikslas yra teigti, kad krizės nėra ir net jei ji yra, jie vis tiek turi ją ignoruoti.

“Baik zyzti. Mesk lauk iš galvos krizę. Nebetikėk, nebeklausyk, nepasakok.
Prisimink – bet neskaičiuok – kiek kokteilių išgėrei praėjusį savaitgalį. Nemeluok sau, kad vakare neimsi dar vieno bokalo, nes krizė, nes nebeturi už ką.
Tu tikrai nesikraustysi į mažesnį butą, neišlipsi iš savo mašinos, jei turi, ir nepirksi nuolatinio vien dėl to, kad krizė.
Tu toliau šauniai dirbsi ir vėl linksminsies, tad baik zyzti.
Už turtą ir prabangą, nes nėra jokios krizės.
Tu su mumis”
Citatos pabaiga.

Ir galvoju dabar sau, ką galvoja tie 700 su puse, kurie prie šios grupės prisijungė. Tarp jų ir vsai geri keli mano draugai. Gal jie tiesiog nori gyventi geriau ir nekvaršinti galvos dėl kažkokių finansinių sunkumų. Bet juk tie šūkiai, parašyti aukščiau, panašiausi į bankrutuojančių verslininkų paskutines pastangas įtikinti VARTOTI. Vartoti nepaisant nieko, vartoti taip, lyg tai būtų svarbiausias dalykas gyvenime.
Aišku vėl galvoji, juk bet kokiu atveju jei rinka bankrutuos, matyt, nuo to visiems bus tik blogiau. Bet ar gali būti kažkas iš esmės blogai nevartoti. Skatinti kaip tik didesnį sąmoningumą, atsakingesnį gyvenimą. Juk žmogus tai kažkas, kas turi skambėti išdidžiai, o ne tuščiagalvė piniginė į kurią tereikia įkelti informaciją apie tai ką ir kaip pirkti.

Yra paskaičiuota, kad 10% sumos, per metus skiriamos reklamai, užtektų badui pasaulyje sumažinti perpus.

Gal krizė kaip tik ir galėtų būti proga pakelti galvą nuo televizoriaus. Arba susumąstyti, ar tau būtinai reikia dar vieno bokalo.

Tu su mumis

 

Daiktų kūniškumas

Prisimenu tuos keistus atvejus, kai sekundės realybė staiga tampa kažkuo daugiau ir daiktų kūniškumas tampa dar tikresnis.
Gali žiūrėti į vėjyje besisupantį gatvės žibintą ir savo kūnu JAUSTI, kaip jis siūbuoja. Kas sekundės dalį pasislenka savo paties atskaitos sistemoj tam tikrą skaičių laipsnių, tada grįžta atgal į pradinį tašką ir viską pradeda iš naujo. Bet maloniausia, kai jauti kaip jis trinasi į atmosferos daleles, tokias oranžines nuo jo spinduliuojamos šviesos. O gal tai jos minkštai į jį trinasi, ir būtent dėl to jis siūbuoja.
Arba vanduo. Kaip lašai tampa blizgančiais karoliais ir tik nukritę ant vonios vandens paviršiaus lėtai susigeria į bendrą masę įspausdami paskui save apvalaus kieto oro burbulą. O tavo oda visa žaižaruoja ir blizga lyg apkibusi lydyto švino ar gyvsidabrio kruopelėmis ir šiek tiek baisu, kad jau visam laikui liksi truputi švytintis.
O išskirtiniais atvejais – kaip oro molekulės šiugžda grūsdamosi prie tavęs ir lįsdamos tau į nosį ir į burną. Tyliai ošia įsivėlusios tau į plaukus ir jauti kaip švelniai bumpsi į nepridengtas kūno vietas. Tokie gauruoti permatomi kamuolėliai.

Tada dažniausiai būna vakaras. Kartais vasara, bet nebūtinai. Kitos sąlygos – neapibrėžtos.
Pasekmės – kuriam laikui suprastėjusi atmintis ir dėmesys socialinei realybei.

Jau greitai aš grįšiu atgal.