O nemokamos muzikos iš tikrųjų yra!

Ne visi autoriai nori savo muziką parduoti. Kai kurie nori tiesiog pasidalinti. Ir muzika nuo to ne blogesnė.

Todėl įdėsiu nuorodų į tokius nemokamus puslapius, gal kam patiks.

http://www.jamendo.com/en/

www.soundcloud.com (reikia prisiregistruoti, jei nori naršyti)

http://freemusicarchive.org/

http://bandcamp.com/

http://opsound.org/

kiti neblogi portalai kur muzika legali, nemokama, bet nėra „royalty free“. Kur autoriai turtinių teisių į savo kūrinius nėra atsisakę, bet viskas tvarkoma per kolektyvines organizacijas ir kitų rūšių (ne iš vartotojo) pajamas, kurių dalis išmokama ir autoriui.

www.stereomood.com (gali rinktis muziką pagal nuotaiką)

www.musicovery.com (taip pat galima rinktis muziką pagal nuotaiką tik dar detalesnė skalė)

Belieka tik išsirinkti patogiausią.

Author: DJ Hancock. CC BY. http://www.flickr.com/photos/jdhancock/3472771038/

Kitas žaidimas kankino dar ir šiandien ryte. Kad ir pagaliau išradau taisyklę, su kuria visada laimėsi, vis dar sunku logiškai suprasti, kodėl būtent tokia taisyklė čia..
http://www.archimedes-lab.org/game_nim/play_nim_game.html
Čia esmė kad kiekvienas žaidėjas gali imti bet kokį skaičių degtukų, bet tik iš vienos eilės. Pralaimi vėl tas, kad paima paskutinį degtuką.

Reikia vis duoti galvosūkių smegenims, kad netinginiautų. Visai įdomiai ir naudingai praleidom vakarą (nors turbūt moksliukiškai iš šono atrodė )

Taigi, daugelis žinome apie žmogaus teises – teisė į gyvybę, teisė į laisvę, teisė į privatų ir šeimos gyvenimą, teisė į išsilavinimą, teisė į pakankamą gyvenimo lygį, saugią aplinką ir dar daug daug ką.
Šios teisės nėra šiaip sau idėjos, tai tarptautiniu mastu teisiškai pripažintos valstybių pareigos savo piliečių ir kitų jų jurisdikcijoje esančių žmonių atžvilgiu. Žmogaus teisės įtvirtintos tarptautinėmis sutartimis, jų vykdymas užtikrintas tam tikrais įgyvendinimo mechanizmais. Jos – prigimtinio kiekvieno žmogaus orumo išraiška.

Tikėtina, kad daugelį iš anksčiau paminėtų teisių atpažins kiekvienas. Bet yra ir tokių teisių apie kurias daug nekalbama. Pavyzdžiui, žmogaus teisė dalyvauti kultūriniame gyvenime arba teisė naudotis mokslinės pažangos ir jos praktinio pritaikymo laimėjimais (Tarptautinis Socialinių, Ekonominių ir Kultūrinių Teisių Pakto 15(a) ir (b) straipsniai). Rečiau minima ir teisė į kuo geriausią fizinę ir psichinę sveikatą (SEKTP 12 str.). Kad ir nelabai žinomos, šios teisės vienaip ar kitaip numatytos ir daugelyje kitų tarptautinių konvencijų.

Teisė į sveikatą ir teisė dalyvauti kultūriniame gyvenime yra Socialinių, Ekonominių ir Kultūrinių Teisių Komiteto (to organo, kuriam paskirta kontroliuoti šių teisų įgyvendinimą) išaiškintos. Bendrajame komentare Nr. 21 (2009 m.) nurodoma, kad kultūrinis gyvenimas (į kurį teisę turime) tai bendra ir visą apimanti sąvoka talpinanti visas žmogaus egzistavimo apraiškas. Ši teisė priklauso visiems – tai reiškia asmeniui savarankiškai ir kartu su kitais, nepriklausomai nuo rasės, lyties, socialinės padėties. Ji suteikia galimybę dalyvauti – ne tik pasyviai, bet ir aktyviai prisidėti prie, tos kultūrinės aplinkos (visų egzistavimo apraiškų), kuri jį supa. Kultūra turi būti pasiekiama, pritaikoma, priimtina…
Teisė į sveikatą reiškią teisę kontroliuoti savo sveikatos būklę, kiek įmanoma gauti geriausią sveikatos apsaugą, vaistus, kitas gydymo priemones ir paslaugas. Kiekvieno žmogaus valstybė privalo užtikrinti tinkamą sveikatos priežiūros standartą. Sveikatos paslaugos ir priemonės turi būti pasiekiamos visiems be diskriminacijos. (Bendrasis komentaras Nr. 14).
Teisė į mokslo laimėjimų teikiamus privalumus nėra išaiškinta, bet pagal normos formuluotę galime manyti, kad mokslas turi tarnauti visuomenei, kad, kiek tai įmanoma, ne tik išrinktieji, bet ir visi kiti, be diskriminacijos, turėtų galimybę pasinaudoti naujausiais išradimais, tokiais, kaip nauji vaistai, technologijos etc.

Šioje vietoje galime jau prieiti prie intelektinės nuosavybės.
Žmogaus teisės, žmogaus orumas, visi laimingi, visi dalyvaujantys – graži istorija. Bet tai užtikrinti ne visada įmanoma, tai žino kiekvienas. Bet kartais žmogaus teisių, o ypač aukščiau minėtų, užtikrinimas neįmanomas ne dėl to, kad mes neturime resursų ar net noro tai padaryti. Resursų mes turime, tik jie valdomi taip, kad jų užtenka ne visiems. Gal būsiu apkaltinta komunizmu, bet čia greičiau sveiko socializmo idėjos. Ką nors girdėjot apie „Occupy Wallstreet“ (Okupuokime Wallstreet’ą) judėjimą? Taigi, gal jau atėjo metas nesimesti į kraštutinį kapitalizmą tik dėl komunizmo grėsmės. Bet ši tema šiuo kartu čia ir baigsis, nes noriu dar šį tą parašyti apie intelektinę nuosavybę.

Autorių teisės – į muzikos, literatūros, kino, programinės įrangos kūrinius, galioja 70 metų po autoriaus mirties, apsauga automatinė po sukūrimo. Patentai – išradimams, kurie skirti spręsti bet kokią praktinę problemą, galioja 25 metus po įregistravimo.
Visa tai intelektinė nuosavybė, kuri uždraudžia visiems kitiems, išskyrus autorių, kopijuoti, platinti, gaminti, paskelbti, keisti kūrinius ir išradimus. Apsaugos terminai, kaip minėta arba ilgi arba labai ilgi, išimčių mažai. Nebūkim naivūs – visi bent ko verti kūriniai ir išradimai perduodami leidybos kompanijoms, farmacinėms kompanijoms ar dar kokioms kompanijoms, kurios kūrinį ar išradimą parduoda. Didžiausi pelnai pasaulyje, kaip nebūtų keista, būtent šiose pramonėse. Konkretūs autoriai – žmonės – gauna arba atlyginimą arba tam tikrą (nedidelį)procentą.

Taigi, ar tikrai visi žmonės turi galimybę įsigyti reikiamų vaistų? Tikrai ne Lietuvoje, o kaip Afrikoje? Išduosiu, kad Afrikoje apskritai yra tokių ligų, nuo kurių vaistų iš viso nėra išrasta. Paprasčiausiai jokia farmacijos kompanija neinvestuos į tokį vaistą, kurio niekas nepirks.
Jei vaistas jau išrastas, pagaminti jį paprastai labai pigu, bet mokame daug daugiau nei gaminimo kaina, nes farmacijos kompanija, kuri turi patentą gali prašyti absoliučiai bet kokios kainos. Dažnai naujiems vaistams nėra jokios konkurencijos iš kitų vaistų rūšių, tai kodėl, pagal verslo logiką, pardavinėti vaistą pigiai?
Ar turi visi nepriklausomai nuo socialinės padėties ir šalies kurioje gyvena teisę naudotis muzikos, kino kūriniais? Kodėl turime laukti 70 metų po autoriaus mirties, kad galėtume jau legaliai atsisiųsti jo kūrinius? Ar neužtektų kokių kitų priemonių garantuoti pastovias socialiai priimtinas pajamas autoriams ir platinimo kaštų atlyginimą platinimo kompanijoms. Kodėl matome didžiausius pasaulio pelnus šiose industrijose, kai didžioji dalis pasaulio negali sau leisti „legaliai“ gauti kultūros ir dalis autorių negali užsidirbti pragyvenimui bet kokiu atveju. Turėkim galvoje, kad autorinės teisės apima ir galimybę neleisti kūrinio niekaip platinti. Ką, tarp kitko, ir daro daugelis leidybos kompanijų praėjus kūrinio komercinio panaudojimo galimybių bumui. Dėl to, pavyzdžiui, daugelis dabar į viešąją erdvę po beveik šimto metų grįžtančių kino darbų jau nebetinkami naudoti – yra suirę laikmenos, kuriose jie buvo užfiksuoti.

Žmogaus teisės – tik vienas iš galimų argumentų intelektinės nuosavybės ir žmogaus santykio diskusijoje. Tačiau žmogaus teisės – tai tarptautinė teisė, ne tik moralinis argumentas. O nesilaikančioms tarptautinės teisės valstybėms gresia tarptautinis teismas

Turiu labai įdomių pastebėjimų ir išvadų.

Delfi.lt, atrodo, bent tuo metu buvo normaliausias žinių iš užsienio šaltinis. Daug pranešimų apie rūpimus man dalykus, archyvas prieinamas dar ir dabar, veikia paprasta paieška pagal raktinius žodžius. Informacija pateikta glaustai ir neutraliai, be papildomų išvedžiojimų. Įvedus raktinius žodžius paieška iš esmės pateikė naujienas labai panašias į tuo metu pasaulyje pasirodžiusias.

Archyvas veikia ir zebra.lt, kuris, kaip suprantu, saugo takas.lt portalo straipsnius iš to laikmečio. Veikia paieška. Bet informacijos kokybė smarkiai prastesnė. Galiu išduoti, informacija, kurios ieškau susijusi su JAV nusikaltimais Afganistane ir kankinimo metodais taikytais įtariamiems teroristams ir.. slaptais CŽV kalėjimais. Suvedus raktinius žodžius 80% straipsnių buvo apie tai, kaip drąsiai Amerika kaunasi su teroristais. Net ir tuo laikotarpiu, kai delfi.lt pranešinėja apie CŽV agento tardymo metu nužudytus žmones, arba apie kankinamų kalinių nuotraukas, zebra.lt rašo, kaip puiku, kad Lietuva prisideda prie misijos Afganistane ir kaip jai ten puikiai sekasi talkinti JAV.

Visi didieji Lietuvos dienraščiai neturi normalaus senų straipsnių archyvo.
Lietuvos Rytas turi paiešką ir randa daug straipsnių, bet galima perskaityti tik jų pavadinimus ir pirmus du sakinius. Parašius užklausimą lrytas.lt redakcijai apie tai, kodėl straipsniai nepasiekiami, gavau atsakymą, kad todėl, jog konkurentai jais negalėtų naudotis. Taigi, visi gali skaityti tik 30 dienų senumo straipsnius, o senesnių… tiesiog negausit. Teks eiti į biblioteką ir knistis po fizines laikraščių kopijas.
Informacijos kokybė Lietuvos Ryte taip pat nuvilianti. Aktualios informacijos daugiau nei zebra.lt, bet, kiek supratau iš pavadinimų ir tų dviejų sakinių, ir ta pati pateikiama su pridėtinėmis emocijomis ir skandalistiniais sušukimais. Daug straipsnių apie tai, kokia šauni JAV (su ideologiniais pagražinimais), net ir tuo laikotarpiu, kai užsienio spauda jau rutiniškai pranešinėjo apie dideles problemas ir įtartinus veiksmus. Kiek supratau, iki pat 2006 metų pradžios Lietuvos Rytas iš viso nerašė apie galimą CŽV slaptą kalėjimą Lietuvoje, nors tokių spėliojimų buvo užsienio spaudoj gausiai jau 2005 m. vidury.

Kauno diena neturi jokios paieškos senuose straipsniuose, bet turi jų archyvą. Knistis tame archyve teks ‘rankiniu būdu’ po vieną numerį ir skaityti antraštes. Kiek jau pasiknisau, galiu pasakyti, kad Kauno Diena labiausiai nuviliantis užsienio naujienų šaltinis. Specialiai žiūrėjau numerius išleistus tomis dienomis, kai pasaulį drebino su mano rūpimais dalykais susiję skandalai. Kauno diena jei ir rašė ką apie pasaulio aktualijas – tik apie Rusiją, arba apie likusį pasaulį visiškai neaktualius pramoginio pobūdžio straipsnius. Pavyzdžiu, apie tai, kaip ir musulmonai moka linksmintis. (?) Apie man rūpimas temas – vos vienas kitas straipsnis ir, dažniausiai, daug vėliau, nei pasirodė pati naujiena.

Kiti naujienų portalai ir laikraščiai, deja, neturi archyvo, kuris siektų 2002 metus, todėl komentuoti negaliu.

Bet ir iš to, ką jau pastebėjau susidaro liudnas vaizdas apie informacijos prieinamumą Lietuvoje. Teks gal pradėti skaityti delfi.lt? ? ? ? :/

Alternatyva nemirti – viliojanti. Kiek daug sužinotum, pamatytum. Žiūrėjom vakar „The Man from Earth“, kur pagrindinis siužetas, leistis į įsivaizduojamą kelionę kartu su žmogumi, kuris gimė žmonijos priešistorėje ir niekada nemirė. Bet skirtingai nuo tokių filmų, kaip „Kalnietis“ į nemirtingumą pažiūrėta iš gana ‘buitinės’ pusės. Nemirtingumas vis dar kažkiek idealizuojamas ir šiame filme, bet visą laiką, žiūrint jį, neapleidžia tas vienišumo jausmas. Man iš karto piršosi toks įvaizdis – Tu stovi viename kambaryje o į jį nuolat įeina ir iš jo išeina žmonės. Tu nežinai, kas už tų įėjimo ir išėjimo durų, bet per jas eiti nei į vieną pusę negali. Ar kažkas čia blogai su jais, ar su tavim? Kas iš jūsų laimingesnis? Ar tu, nes gali tyrinėti visas dulkes ant kambario sienų? Ar jie, nes taip ilgai neužsibūna ir eina kažkur tolyn. O jei visi nuspręstų iš to kambario nebeišeiti? (paskutinis klausimas jokiu būdu nesusijęs su perpildymo problema, tarkim kambarys yra šiuo aspektu beribis).

Žinoma, galima kalbėti apie gyvenimo pailginimą tik šiek tiek, galima kalbėti ar iš tiesų kas nors iš viso yra už tų antrų durų ir ar ne geriau likti tame kambaryje, kur egzistuoji, bent truputį ilgiau.. Bet jei reikėtų man tokį pasirinkimą padaryti, nežinau, ką rinkčiausi. Ir kokiais tikslais vadovaujantis reikėtų tai daryti.

Na va, jei užklysit ir turėsit savo nuomonę apie tai – pasakykit.
Aš žinosiu, stengtis man toliau ar ne…

Nuotrauka ne į temą (mano).

Dabar naudoju naują tokį žaisliuką stumbleupon.com, kur iš esmės atsitiktine tvarka tau siūlo svetaines pagal tavo pasirinktas temas. Viena iš mano pasirinktų temų – maistas.

Ne veltui jau yra žmonių rašančių apie tai, kad maisto blogai tampa kažkoks apsėdimas. Kuo geriau visuomenė gyvena, tuo daugiau laiko lieka gaminti valgį ir tuo geresnio maisto jie nori. Taip pat ne veltui naujausia South Parko serija (ar bent naujausia, kurią aš mačiau) rodo Steno Tetį, kuris nebežiūri porno, o žiūri kulinarinius šou.
Puslapiai kurie man siūlomi pagal temą ‘maistas’ – o ypač tokie, kurie labiausiai mėgstami kitų stumbler’ių – yra tikrai tikra maisto pornografija.
Jei tai nesaldus patiekalas (be abejo geriausia įmanoma mėsa) – reikės daug aliejaus, kitų riebalų, dvidešimt žolelių, marinuoti 3 dienas, garnyras iš bent keturių dalių, paskui viską aplieti grietinėle, apdėti sviestu ir sūriu, po visko dar kepti orkaitėj ir tada išdėlioti be proto gražiai lėkštėj ir viską dar nufotografuoti o tik tada valgyti. Ir valgyti daug. Jei tai saldus patiekalas tada reikia žiauriai daug cukraus, tada sviesto, tada nutelos, tada žemės riešutų sviesto viską išmaišyti tada kiaušiniai ir miltai ir kepti vos šiltoj orkaitėj 3 valandas. Vėliau reikia pasidaryti aptepą iš riebaus sūrio ir sviesto ir dar cukraus ir šokolado ir tada viską apvaryti grietinėle ir dar pabarstyti m&m’sais ir ryti. O prie jo, riebi kapučino. Ai, ir aišku nufotografuoti prieš tai.
Nesakykit, kad neskamba taip, jog norėtumėt pasidėti tokį patiekalą ir lėtai (arba greitai, priklausomai nuo temperamento) jį skanauti. Gal net norėtumėte gyventi tokio patiekalo viduje ir jį valgyti ir valgyti. No žo, susigalvokit sau fantaziją… O dar tos nuotraukos…
Mūsų (daugumos) organizmas užprogramuotas norėti to, kas saldu ir riebu, nes tai reiškia greitą energiją ir galimybę sukaupti jos atsargų ateičiai.
Bėda, kad mes galime dabar per daug tokio gėrio sau leisti. Galime valgyti vien tai, kas genetiškai buvo užprogramuota greičiau kaip išimtis.
Dar blogiau – maisto kiekis ir jo ‘kokybė’ aukščiau išvardintų kriterijų prasme daugelio mūsų šeimose reiškia meilę. O kokios šventės be apsirijimo?

Nebežiūriu tų maisto blogų. Kažkaip nebepatinka jie man. Kaip tik, dabar atgraso nuo saldumynų tos jų porno nuotraukos. Valgau vaisius.

photo: Stacie Joy for CTTC

Hm.

Ei! Kur jūs, bendraminčiai?