Čia, Skåne’je, toje Švedijos dalyje, kur gyvenu aš, būna labai mažai sniego. Net jei ir kada pasninga, per naktį viskas ištirpsta nuo lietaus, kuris čia deja labai įprastas (bent jau žiemą).

Lyja ir dabar, ir aš kažkaip staiga normom, nenorom, pradedu galvoti apie Kalėdas

Nes Švedai čia visai nelinkę liūdėti dėl sniego nebuvimo ir amžinos pilkumos. Pas juos žiema ir švenčių laikotarpis vis tiek kažkas ypatinga dėl kitų dalykų. Dalykų, kuriuos kuria jie patys.

Visų pirma, dauguma medžių pas mus mieste yra šermukšniai, gudobelės, arba kokie kiti, kurie rudeniop subrandina spalvotas uogas. Krūmai čia taip pat “uoguoti”, labai daug svarainių.. Todėl net kai lapai nukrenta, po langais vis tiek auga kažkas spalvota, be to, nuolat atskrenda paukščių…

Visų antra, bene tik vieni švedai vidury advento, kai tradiciškai reikėtų tyliai ir ramiai kęsti pilkumą, turi didelę metų šventę – Šv. Lucijos dieną.
Žinau, ją turime ir mes, bet niekaip normaliai nešvenčiame. O jie čia daro paradus, kepa specialias bandeles (su šafranu) ir kiekviena mokykla, darželis, rajonas ir savivaldybė renka mergaitę (visuotiniais slaptais rinkimais), kuri tampa tų metų Liuse, ir turi tiesę užsidėti karūną su žvakėmis ir eiti parado priešaky (jei tai mokykla ar darželis – stovėti choro priekyje ar kažkas panašaus). Rinkimai būna nuožmūs ir neapsieina be įvairių skandalų ..

Po Liusės dienos jie iš karto begalybe lempučių pasipuošia miestą ir pradeda gatvėse giedoti Kalėdines giesmes (vėl nepaisydami net ir pas juos esančio advento), dalina gatvėse Glög’ą ir Pepparkakor’ius.

Apskritai šitas šaltas ir pilkas sezonas pas juos labai susijęs su prieskoniais ir karštais naminiais dalykėliais. Bandelės su šafranu “Liussebullar” yra tikrai įdomus ir vertas paragauti kepinys, Glög’as tai toks labai aromatingas karštas gėrimas, kurį jie geria su migdolais ir razinomis (sumestais į puodelį). Dar tik prieš Kalėdas parduotuvėse pasirodo Julmust’as  – gazuotas tamsų alų ir kokakolą primenantis gėrimas taip pat rinkantis šaltajam sezonui..

Na o po tokios ilgos istorijos dalinuosi vieno iš mano mėgstamiausių dalykų receptu. Tai “pipiriniai sausainiai”, kuriuos jau išbandžiau ir Lietuvos sąlygomis. Visi liko apžavėti, todėl galima daryti išvadą, kad jie puikiai tinka ir lietuviškai (nors ir labiau snieguotai) žiemai praskaidrinti…

Pepparkakor

Tešlą pasidaryti reikėtų prieš dieną, nes ji pastovėti turi..
Iš šitos dozės gaunasi apie 300 sausainiukų (tai manau drąsiai galima dalinti viską per pusę, nes aš tai paskui tuos sausainiukus visiems kaimynams dalinau:) Nors tai irgi nėra blogai – gražiai supakavus tai labai miela kalėdinė dovana “namams”, kai eini į svečius..

300 g. sviesto arba margarino
500 ml cukraus
100 ml šviesaus sirupo (tokio pas mus Lietuvoje nėra, nežinau kaip pasidaryti – keičiau dirbtiniu medumi, kažkuriam forume radau, kad taip galima. Gerai pavyko ir man )
1 valgomasis šaukštas malto imbiero (pirkau jau malto, Lietuvoje)
2 valgomieji šaukštai malto cinamono
1 valg šaukštas maltų gvazdikėlių (maliau pati su kavamale)
2 arb. šaukšteliai malto kardamono (yra pirkti Lietuvoje, bet radau jo tik IKI)
1 valgomasis šaukštas bikarbonato (šitą vežiausi iš Švedijos, bet pagal pavadinimą – atrodo, kad tai paprasta soda. Bet kiek ieškojau forumuose, neradau niekur pasakyta, kad tai tas pats būtų..  Bet manau, kad vis tiek drąsiai galima keisti kepimo milteliais arba paprasta soda, tik sodą, matyt, reikia užgesinti..)
200 ml vandens
1,5 litro miltų

Palikti sviestą kambario temperatūroje, kol suminkštės. Sumaišyti sviestą, sirupą ir cukrų į vienalytę masę. Galima naudoti ir elektrinę maišyklę. Po to įmaišyti cinamoną, imbierą, gvazdikėlius, kardamoną ir bikarbonatą. Tada supilti vandenį, o paskiausiai miltus. Jei nenaudoji el. maišyklės, miltus galima įminkyti ant minkymo lentos (suprask miltus supili ant minkymo lentos ir padarius vidury duobutę supili tą košelę, kurią sumaišei prieš tai, bent aš taip įsivaizduoju).
Padarius tešlą suvynioti į foliją ir palaikyti šaldytuve vieną parą.

Tada imti tešlą po gabalą, iškočioti gabalą plonai ant lentos ir su formele daryti sausainius . Sausainius sudėti ant sviestu išteptos arba kepimo popieriumi išklotos skardos ir kepti 200-225 laipsnių temperatūros orkaitės viduryje 4-5 minutes.

Taigi, kepa labai greitai, per pusę uždelstos minutės gali sudegti

Reseptas iš http://www.recepten.se/recept/pepparkakor.html, čia galite pažiūrėti ir paveiksliukus..

Savo kepinėlių dėja pernai nenufotografavau..

Linksmų švenčių

Kadangi artėja ruduo.. Oj, iš tikrųjų tai jau žiema artėja, ruduo jau dabar .

Na, vis tiek, įdėsiu temą, kurios juodraštis jau seniai “guli” mano hm.. juodraščių skiltyje.

Riešines megzti labai paprasta. Visa paslaptis ta, kad karoliukus ant siūlo reikia užverti dar prieš pradedantdarbą. O tada reikia tik karoliuką norimoje vietoje įmegzti. Tai, nors skamba mistiškai, irgi yra nesunku tiesiog pritraukus karoliuką prie jau išmegztos akies, siūlą reikia kabinti už jo.
A, dar svarbu, kad megzti reikia vieną (gerąją) eilę su karoliukais, o tada vieną (blogąją) tiesiog be nieko.
Bet akis visada mezgam geras, ir gaunasi toks, kaip žmonės sako, “ribsas”. Ar gal “ripsas” , na kažkas panašaus.

Siūlai tinka bet kokie, kol ant jų telpa suverti jūsų norimus karoliukus.Atitinkamai ir virbalai belenkokie.
Tradiciškai, tai siūlas imamas kuo plonesnis ir karoliukai kuo mažesni.

Labai man patinka jas dėvėti. Nors mano tokios truputį neprofesionalios, ir ganėtinai netradicinės (aš mėgstu didelius karoliukus, o ne tuos mažyčius), dalinuosi paveikslėliais:

Čia mano pirmosios.. Kitoj pusėj karoliukų nėra, atsieit, kad nespaustų rankų ant stalo dedant, bet iš tikrųjų tai dėl to, kad karoliukų neturėjau tiek kiek reikia…

Čia antros – dideli karoliai

Šitų tai maži karoliukai, bet rašas nevisai tradicinis

O šitas vyrui mezgu jau kelis mėnesius.. Čia tokios minimalistinės, bet gal dėl to, kad tiek karoliukų nedaug reikia, megzti gana nuobodu..

Rekomenduoju pabandyti. Dabar labai atieina į madą.. O galima tuo pačiu principu ir blauzdines megzti. Tik gal su didesniais virbalais ir storesniais siūlais.

Visuotinai žinomas yra neatsakomas panašaus pobūdžio klausimas apie vištą ir kiaušinį.

Ir vakar vakare turėjau progą įsitikinti, kad įrašo pavadinime nurodytas klausimas nėra lengvesnis, nors, žinoma, yra žymiai labiau svarbus.

Diskutavome, prie arbatos puodelio ir pyrago gabalo, aš, britas, indonezietis ir zambietė.
Taip, šie paskutiniai du tautybių pavadinimai skamba kaip mano pačios sugalvoti, bet aš pasitikrinau, jie tokie ir yra! Esminiai diskusijos aspektai:

Azija ir Afrika iš esmės netiki žmogaus teisėmis. Minėti galima daug priežasčių. Tai ir dvigubi žmogaus teisių standartai, taikomi pažengusių pasaulio šalių (įvairiais atžvilgiais); humanitarinės ir kitokios pagalbos neveiksmingumas; jos iššvaistymas aukščiausių pagalbos gavėjų pareigūnų rankomis; nusikaltimai vykdomi pačių paramos davėjų, gaunančioje šalyje; žmogaus teisių koncepcijos naudojimas politiniams tikslams, tiek išsivysčiusiose šalyse, tiek “trečio pasaulio” valstybėse.
Taip pat, buvo išreikšta nuomonė, kad visam pasauliui primetinėjami “civilizuotų” šalių žmogaus teisių standartai yra tiesiog iš esmės netinkami Azijos ir Afrikos (bent kai kurioms) šalims dėl jų skirtingos demografinės padėties, kultūros, ekonominės padėties ir pan.

Be to, šie mūsų kitakontinenčiai draugai buvo įsitikinę, kad visas tas jėgų disbalansas pasaulyje, ir apskritai Vakarų kultūrų gebėjimas diktuoti žmogaus teisių standartus, yra būtent šių šalių ekonominio pranašumo padarinys. Ir kad bet kokiu atveju, net ir tas “vakarietiškas” žmogaus teises nevakarietiškos šalys galės užtikrinti tik turėdamos tokį patį ekonominį pajėgumą ir galėdamos lygiavertiškai dalyvauti pasaulio formavime.

Ir kaip bebūtų keista,  dauguma Azijos ir Afrikos šalių (pasak mūsų pašnekovų) labai palankiai žiūri į Rusijos prezidento Putino pasiekimus, nes po Sovietų Sąjungos griūties jis buvo tikras mesijas, sugebėjęs pažaboti šaliai nenaudingas žmogaus teises ir užtikrinti ekonomikos augimą. Ir dabar mes pasaulyje matome bent jau teorinę atsvarą JAV galiai.

Todėl tiek Afrikietė tiek Azijietis vienareikšmiškai pasisakė už ekonomines programas jų šalių atžvilgiu. Jiems nereikia humanitarinės pagalbos. Jie nori patys apdirbti savo gamtos išteklius, patys pasiimti tuos pinigus, kuriuos dabar susirenka geresnius resursus turinčios šalys, o jie geriausiu atveju uždirba grašius iš pirminės žaliavos gamybos.
Taip pat pažengusių šalių išmalda neskatina žmonių pačių rūpintis savo ateitimi ir šalimi, ir iš esmės ilguoju laikotarpiu tik daro žmones priklausomus nuo paramos iš turtingų šalių.

Be to, žmogaus teisės ne tik kad neįmanomos užtikrinti Azijos ir Afrikos šalyse dabar, kai tam nėra pakankamai lėšų, bet ir yra nenaudingos, nes jų įgyvendinimas grėstų ekonominiam stabilumui, todėl ilgainiui šalis nusiristų į dar žemesnį lygį ir būtų užtikrinama dar mažiau žmonių teisių. Taigi, visos teisės turi būti valdomos. Ypač tai pasakytina apie saviraiškos, susirinkimų teisę, teisę į laisvus rinkimus, etninių mažumų teises. Taip pat tuo indonezietis grindė mirties bausmės panaikinimo jo šalyje neįmanomumą…

Argumentai labai įdomūs. Ir ypač tie, apie ekonomikos skatinimą vietoj paramos..
Bet mes su britu ir taip, ir taip klausėmės, ir mums vis tiek atrodė neįmanoma, kad sveika valstybė galėtų augti ir gyvuoti apribojus daugelį esminių žmogaus teisų (nes juk net apribojus saviraiškos laisvę negali priversti žmogų galvoti kitaip, o negalintis išsakyti nepasitenkinimo žmogus galiausiai gal eis ir susisprogdins kur nors turgaus aikštėje..).
Mums žmogaus teisės kaip tik atrodė tikrasis kelias į ekonominę gerovę, nes tik taip gali iš tikrųjų ugdyti visapusiškus piliečius, leisti jiems pasirinkti, leisti jiems patiems spręsti, ir sudaryti visiems palankias sąlygas.. Bet mūsų draugai akcentavo, kad taip mes kaip tik nemąstome apie visuomenės gerovę, bet iškeliame individą aukščiau visko. O jie visada galvoja tik apie visos visuomenės gerovę ir todėl, pavyzdžiui, negali leisti, kad kvailos saviraiškos teisę turinčių vienų piliečių mintys paveiktų ne tokius protingus ir silpnus kitus piliečius, ir panašiai.
Keisčiausia, kad kas yra ta visų gerovė, sprendžia koks nors aukščiau visuomenės esantis (nors gal ir jos pačios be saviraiškos laisvės ir normalios balsavimo laisvės išrinktas) organas…

Bet kaip man sakė kitas mano kolega iranietis, Azijos ir Afrikos žmonės yra bent giliai širdyje smarkiai religingi. Todėl jiems labai natūralu būti valdomiems be jų valios ir jie labai linkę sudievinti savo lyderius.

Taigi, bet kalba iš esmės eina apie ekonominę gerovę, todėl toliau kitų temų netęsiu.

Gal mums Europoje ir lengva, mes jau labai seniai savo piliečiams galime garantuoti bent minimalius ekonominės gerovės standartus.
Nes net ir Lietuvoje kai kurios žmogaus teisės realiai nėra įgyvendinamos arba yra ribojamos dėl ekonominės gerovės stygiaus, bet mes visada turėjome reikiamą stabilumą rantuoti, pavyzdžiui, saviraiškos laisvę… O gal čia tik Azijos ir Afrikos šalių išsisukinėjimas, nes juk visada gali  sakyti, kad mes dar turim per mažai pinigų, kad ką nors darytume.

Gal galiausiai būtų galima susitarti kokios žmogaus teisės turėtų būtu būtinai užtikrinamos, o kurios iš tikrųjų gali palaukti geresnių laikų?

Bet kokiu atveju ši diskusija man vėl priminė, kokie mes vis tik skirtingi, kokia skirtinga yra gyvenimo realybė Afrikoje, Azijoje ir Europoje… Ir kaip sunku taip va net prie arbatos puodelio susikalbėti. Tai kaip ten tada kažin sekasi tiems Jungtinių Tautų ar kitų organizacijų ar kongresų dalyviams? Nemanau, kad kada nors jie visiškai vienas kitą supranta.. Galima sakyti apgraibom sprendžia milijonų pasaulio gyventojų likimus.

Labai labai patiko man šis puslapis, darbar gaminu, ką įmanoma iš jo.

Patikimo priežastis, matyt, ta, kad jo autorė yra profesionali dizainerė, o gaminimas jai tik hobi.

Todėl viskas taip gražiai pas ją atrodo, kad iš karto pasidarai. Ir dar ir būna skanu!

http://www.deliciousdays.com/

Dedu į savo puslapio nuorodas ir rekomenduoju.

Tai, ką dabar parašysiu, iš esmės remiasi vieno tokio švedo, vardu Hans Rosling, idėjomis ir paskaitomis.
(Šitai miniu tiesiog dėl to, kad niekas nemanytų, kad čia pati viską sugalvojau )

Taigi visi mes kažkaip kategoriškai linkę pasaulį skirstyti į trečią ir normalų, į besivystantį ir na… jau labiau išsivysčiusį…
Man ir pačiai jei kažkas užduotų klausimą “kaip manai, kur naujagimių mirštamumas didesnis, Lenkijoj ar Singapūre?”, atsakyčiau, kad aišku Singapūre, nes man dar ir gerai pagalvoti reikia, kokioj čia pasaulio vietoj tas Singapūras yra. Na, o jei jau reikia pagalvoti, tai tikrai ne Europoj. Na, o jei jau ne Europoj, tai moterys ten matyt is viso gimdo neaišku kur, ir ką jau ten kalbėti apie kūdikių išgyvenimo tikimybę.
O pasirodo, tiesa ta, kad Lenkija praranda net 6 iš tūkstančio naujagimių, kai Singapūras – tik 2.
Na taip, jie mažiukai, kaip sakė Hans Rosling – jiems ligoninė visada labai arti, kai šalis tokia maža.. Bet vis tik, ką mes iš tiesų žinome apie tas “trečio pasaulio” šalis?

Japonija, Taivanis, Honkongas, Pietų Korėja, Saudo Arabija, Bahreinas, Kataras, Omanas, Puerto Rico – jie visi lenkia Lietuvą (2007 m – kai dar nebuvo krizės!) ir gyvenimo trukme ir gyventojų turtingumu (BVP dalimi tenkančia vienam žmogui).

Meksika, Čilė, Argentina, Malaizija, Libija, Venesuela, Urugvajus turtu jau prisivijo Lietuvos būklę 2003-2004 m, o jų gyvenimo trukmė jau dabar 3-4 metais ilgesnė nei mūsų…

Nors šie pavyzdžiai nėra išimtys, yra nemažai šalių, kurioms vis tik dar tolokai iki Europos. Daug Afrikos šalių vis dar yra apgailėtinoje padėtyje, tačiau ir vėl – visai ne visos!
Tai Akcentuoja ir Rosling sakydamas, kad negalime kalbėti apie “pagalbą Afrikai”, “Afrikos problemas”, nes tai neįmanoma ir neetiška. Pavyzdžiui Mauricijus gyvena dabar 2004 m Lietuvos lygyje,  o Pietų Afrikos Respublika, Gabonas, Botsvana turi pinigų kaip ir Mauricijus, bet gyvenimo trukmė žymiai trumpesnė. Tuo tarpu kai kurios kitos Afrikos šalys yra toli toli gale, nes daugelyje jų siautėja karai, suirutės. Todėl problemas spręsti pirmiausiai reikia lokaliai, tas pats pasakytina ir su ŽIV injekuotaisiais, kurių skaičius skirtingose Afrikos valstybėse labai skiriasi. Ir tai visai nepriklauso nuo šalies turtingumo…

Taip pat skiriasi ir kitų šalių išsivystymo lygis, bet negalima visų ne Europos  šalių statyti į vieną “besivystančių šalių” kategoriją. Įdomu palyginti: Mano močiutė gimė apie 1940 -uosius, dabartinių Sudano, Irako, Kambodžos gyvenimo sąlygomis. Mama – 1965 dabartinės Brazilijos, Turkijos, Grenados gyvenimo sąlygomis. Aš – 1985 – Dabartinės Argentinos ir Malaizijos gyvenimo sąlygomis.    Žinoma, čia labai svarbu, kad lyginome tik pagal kai kuriuos rodiklius, ir visai nesiūlau daryti kažkokių absoliučių išvadų (ir juo labiau tai neparodo technologijų sklaidos ar kokių kitų aspektų. Taip pat labai svarbu, kad Sovietų Sąjungos statistikos duomenys greičiausiai nelabai atitiko tikrovę, ir rodikliai ko gera, turėjo būti prastesni). Kaip jau sakiau, yra ne tiek mažai Azijos šalių dabar gyvenančių žymiai geriau už mus…
Be to, yra dar vienas labai įdomus pasaulio vystymosi aspektas – buvusių “Trečio pasaulio” šalių vystymosi sparta. Europos šalys vystosi ir vystėsi daug lėčiau, o “trečiojo pasaulio” šalys per paskutinius 50 metų padarė tai, ką Europa per 100. Todėl ateities prognozės žada labai greitus pokyčius, kurie vis labiau ir labiau sulygins pasaulio ekonomikas..

Žodžiu, šablonai – dažnai nebūna teisingi. Statistiniai duomenys šiuo atveju yra iškalbingesni. O dabar ir labai patogiai ir patraukliai pateikiami www.gapminder.com

Jei norite pasiklausyti Hans Rosling paskaitų (jis truputį išprotėjęs, galiu pasakyti ), eikit čia:

http://www.ted.com/talks/lang/eng/hans_rosling_shows_the_best_stats_you_ve_ever_seen.html

http://www.ted.com/talks/hans_rosling_reveals_new_insights_on_poverty.html

Kol gyvenu ir kiekvieną dieną kalbuosi su savo Džiugu, viskas labai aiškiai ir paprastai sustoja į savo vietas. Yra laikas paskaitoms, laikas mokytis, laikas paskaityti ir pavalgyti,  po to laikas eiti miegoti ir taip be galo. Kai kada susigalvoju kokią ypatingą užduotį ką nors iškepti, pasikviesti draugų, nueitį į kokį renginį ar šiaip išsiųsti porą atviručių.

Bet jei kurį laiką (o užtenka labai neilgai) pasilieku viena, ypač, kažkodėl, kai nueinu miegoti ir keliuosi viena, visas DIDELIS iki tol šalin pastumtas ir supaprastintas pasaulis po truputį ima ir įsiskverbia į vidų. Paprastomis dienomis, aplinka, oras, daiktai, yra daugiau tik dekoracijos, žmonės, su kuriais bendrauju – daug realesni ir svarbesni. Be jo, tie patys žmonės kažkur nutolsta užsiėmę savo reikalais, o aš lieku su keistu beprotišku ‘natūraliu’ apšvietimu, tuščiomis gatvėmis, katėmis aukštoje žolėje ir steriliai triukšminga tyla.

Tomis vienomis dienomis labiau noriu miegoti, bet visai nebenoriu valgyti. Noriu fotografuoti, mąstyti, stebėti, įsileisti. Viskas taip kažkaip sulėtėję, nuslopę.

Nežinau, kas man labiau patinka. Nustumti visumą pasitelkus rutiną nesunku, tvarka nuramina, netgi galima sakyti pripildo, ir suteikia daug laimės. Įsileisti – visada reiškia atitrūkti nuo tam tikros realybės su tik labai menkomis žiniomis apie kitą. Be to, tai sukelia skausmingą nostalgiją, laikinumo suvokimo, ribotumo pajautimo, ir pamatinės beprasmybės prasmės nostalgiją. Viskas kas kada nors buvo ir bus yra viename, o viskas, kas yra, yra viena. O tu esi kol kas tik laike įkalintas stebėtojas, kuris anksčiau ar vėliau vis tiek turės eiti pavalgyti.

Žinau, kad gal skamba čia daug kas banaliai, bet kitaip to pasakyti ir nemoku.
Tik keista, kad ryšys su vienu vieninteliu žmogumi gali taip pakeisti pasaulį. Bet juk žmogaus ryšys su žmogum tai iš esmės beveik viskas, ką mes šio savo būvio dėka turime. Tai gal kol kas jo geriau įsikabinus ir laikytis, nes juk galų gale gana greitai visi turėsime likti visiškai vieni.

Labai mažai laiko tada vasarą Lietuvoje turėjau. Bet va dabar, nors ir mokytis daug reikia, būna vakarų, kai pasiknisu, pavyzdžiui, po savo kompiuterį.
Šiandien netikėtai, nors ir žinojau juos ten esant, atradau savo pinhole eksperimentų nuskenuotus rezultatus..
Ir nors aprašymai, kaip aš tai dariau buvo patalpinti jau turbūt daugiau nei prieš metus, nuotraukomis pasidalinti, manau, niekada ne per vėlu.

Man visai patinka – vaizdas toks švelniai neryškus, bet labai tapybiškas.

Vis bijojau, kad šviesumo bus per mažai, nes viską fotografavau su paprastu savo zenitu, uždėjus aliuminio folijos plėvelę (žr. mano kitus postus pinhole tema), o mano vidinis eksponometras vis dar rodė išlaikymus, ir jie buvo apie 1/2 sekundės. O tai nėra daug. Bet va, gavosi viskas dailiai ir šviesiai.

Eksperimentas galima sakyti pavyko. Kai grįšiu į Lietuvą ir nusipirksiu folijos bandysiu dar.

Keista kažkaip, kad va atvažiuoji į svetimą šalį studijuoti ir sužinai daug naujų dalykų, kurie, manei, iš viso neegzistuoja, arba yra visai kitokie.
Pirma tokia keista ir gal liūdna žinia mano grupiokei Kinei buvo tai, kad Lietuva buvo Rusijos okupuota, o ne prisijungė savo noru. Antras dalykas, apie kurį mes kalbėjomės ir ji pastebimai sutriko – Kosovo valstybė. Ji nežinojo, kad toks dalykas iš viso yra, o kai pasvarstėme, kodėl Kinija jos vis dar nepripažįsta, ir aš išreiškiau mintį, kad Kinija “pučia tą pačią dūdą” su Rusija, tai visai nusiminė.
Aš bijau jau net pagalvoti, kaip ji skaitys studijų literatūrą, nes ten tikrai apie Kiniją yra daug negerų dalykų parašyta…
Tiesa, kalbėjomės ir paie Tibetą, bet ji sakė nieko apie tai nežinanti, nes jiems draudžiama apie tai kalbėti.
Dirba šita Kinė, kaip bebūtų keista, tarptautinėje organizacijoje besirūpinančioje Afrikos šalių vystymusi ir vystimu..
A, dar ji neturi net feisbuko, nes Kinijoje šis puslapis draudžiamas ir negali jo pasiekti iš jokio kompiuterio. draudžiamas ten ir bbc puslapis..

Na ką aš dar galiu pasakyti. Jos šiemet laukia daug netikėtumų ir nusivylimų.
Bet kitavertus, geriau vėliau, negu per vėlai.
Šiaip ji labai miela mergina!

Mano grupėje gal bent 20-ties skirtingų šalių atstovai ir visi turi bent šiokios tokios žmogaus teisių pažeimų patirties (Pažeidimų, kuriuos jie patyrė ar apie juos girdėjo, o ne darė patys, žinoma). Sunku būtų net, pavyzdžiui, šiandien įvykusius visus didesnius pažeidimus pasaulyje į vieną apžvalgą surašyti, o ką jau kalbėti apie tokių pažeidimų panaikinimo ar prevencijos galimybę.
Daugybė organizacijų, vis tik, bando kovoti vienoje ar kitoje srityje, visose šalyse tiesiog kirba visokių aktyvistų ir savanorių.. Bet.. tai akivaidžiai nepadeda.

Žinoma, galima neginčyjamai teigti, kad jei kančios palengvinamos bent vienam žmogui, tai darbas buvo to vertas, bet pripažinkime, kančios ir neteisybės pasaulyje vis dar labai labai daug. Ai ir nežiūrėkime į tuos artimuosius ar tolimesniuosius rytus ar Afriką. Pilna visokios neteisybės ir čia pat – Europos sąjungoje, ir net pas kiekvieną mūsų kieme..

Todėl dabar mes šioje programoje darysime štai ką – kovosime su tuo intelektualiai.

Juk viskas turi prasidėti nuo naujo požiūrio, nuo naujų pagirndimų. O jau tada vėl tam reikalingas geras piaras ir pasiryžę savanoriai.

Todėl mūsų kursas susideda iš teoretikų ir praktikų. Jau atrankos komisijos sumanymas buvo priimti pusę labai aktyvių ir socialiai atsakingų, idėjų pilnų žmogeliukų, o pusę bemąstančių ir beanalizuojančių naujų idėjų pagrindėjų. Todėl daugumą šalių atstovauja po du asmenis. Vienas toks, kitas kitoks.

Įdomu ar ne?

Ir man įdomu, o ypač, kas iš jų čia būsiu aš
Jau kaip prigeneruosim visko, tai pasikeis pasaulis iš esmės…

Va taip atrodė vieno iš mano grupiokų susidūrimas su Švedijos kultūra šiandien

Neturiu laiko rašyti. Neturiu laiko galvoti apie rašymą, Visai neturiu laiko.
Bet šiandien susapnavau sapną, kurį nusprendžiau atžymėti.
Sapnavau, kad esu keistam vakarėlyje, kuris apima visą studentų bendrabutį. Kiekviename kambaryje yra žmonių, ir visi vienaip ar kitaip linksminasi, o aš tik vaikštau iš vieno kambario į kitą. Kažkaip jaučiuosi truputį nesava, nes pamenu, kad visi ten lyg buvo menininkai, o aš biški tokia ne prie ko (nes teisininkė). Čia, beje, man labai viskas primena dabar SIKON’ą, kuriame dalyvavau praėjusį, berods, savaitgalį.
Bet tada staiga nieko neklausęs kažkoks vaikinas ima ir suleidžia man kažko. Ar gal kažka sugirdo. Dabar jau gerai nepamenu. Tik žinau, kad gavau kažkokių narkotikų.
Bet taip pat pastebiu, kad tokių narkotikų gauna ir dar kai kurie vakarėlio svečiai. Ir po to dar kažkur einu, skubu, blaškausi, galvoju, kas čia dabar bus man.. Bet tada staiga suvokiu, kad tie narkotikai manyje nugriove ta sieną, kuri ir skyrė mane nuo visų kitų. Kad nugriovė sieną, kuri skyrė mane nuo mano nevaržomo kūrybiškumo. Išgujo visas baimes susijusias su viskuo. Nei vienas žmogus man neatrodė svetimas, nei vieno aš nebijojau..
Ir pasijutau taip gerai, kaip dar niekad gyvenime nebuvau jautusis. Ėjau su visais, kalbėjau, dariau kažką. Ir tikrai jaučiau, kad kiekvienas iį jų, kad ir kaip tai banaliai skambėtų, yra toks pats, kaip aš. Yra mano brolis arba sesuo.
Ir kai sutikdavau kitus svečius, kurie irgi, dėl nežinomų, bet gal numanomų priežasčių, buvo priverstinai gavę to narkotiko, šypsojausi jiems, o jie man, ir sakydavom vienas kitam: “Gerai suveikė ! “. Ar kažką panašaus.

Na tai va, koks sapnas. Norėčiau ir realiame gyvenime patirti kažką panašaus, bet dėja, tikri narkotikai tik atskiria žmones ir uždaro tave tavo galvoje.
Damn!

Visi mes tiesiog sėdim ir geriam arbatą prie stalo vakare. Už lango taip tamsu ir (galbūt) šalta, o čia nėra nieko daugiau tik aš, gal ir tu, o gal net ir jis. Bet tikrai nieko daugiau.
Gal dega lempa, gal televizorius gal žvakė, gal židinys. Gal virtuvėj, gal prie rašomojo stalo, gal ant sofos.
Ir visi tylim. Tik tą vienintelę minutę, nors ką tik lyg buvo nemažai pasakyta/nepasakyta, sugalvota. O dabar – tyla.

Trumpa akimirka, kai viena mintis jau baigėsi, o kita dar neprasidėjo ir staiga pagalvoji – kur aš?
Tu čia, su mumis visais, geri arbatą vakare. Amžinam begaliniam vakare, per visą laiką ir visus gyvenimus.
Maža pasaulio pabaiga.

Aš rašau magistrinį. Nieko daugiau nedarau jau tris savaites.

Žinau, kad mano kurso kolegos turbut ne pusės tiek šiam savo darbui neskirs, o jei ir skirs tai turbūt ne taip kaip aš. Aš tiesiog sėdžiu tris savaites prie kompiuterio ir nedrįstu net iš namų išeiti. Oficiali versija – dėl to, kad bijau, kad įkvėpimas pagaus ten, kur nėra kompiuterio. Tikroji priežastis – aš kažkaip įsivaizduoju, kad sedėdama prie kompiuterio vis tiek ką nors parašysiu, o jei jau nueisiu, tai tikrai neparašysiu nieko.
Tikrovė tokia, kad sėdžiu prie kompiuterio ir parašau labai mažai.

Žinau, nereikia, man to sakyti. Jei pailsėčiau vieną dieną, per kitą dieną parašyčiau daugiau nei dvigubai tiek, kiek parašau nesiilsėdama. Bet that’s who (how) I am.

Na, galima paklausti, ką aš veikiu prie to kompiuterio, jei jau nerašau. O atsakymas labai paprastas – žiūriu Daktarą Hausą . Serialas toks, House Medical Division (House MD). Ir tai bene vienintelė mano šiek tiek niekam tikusi magistrinio rašymo pramoga.

Tai serialas toks m m koks geras. Bet čia vėl ne visai apie tai. Kadangi žiūriu ir seilę varvinu į G. House (tas netikras personažas), tai pradėjau domėtis, kas tas H. Laurie, kuris jį vaidina.

Štai H. Lauire smagybėmis ir noriu pasidalinti.

Enjoy.

Ir dar vienas

Britiškas jumoras