Pinhole eksperimentų rezultatai

Labai mažai laiko tada vasarą Lietuvoje turėjau. Bet va dabar, nors ir mokytis daug reikia, būna vakarų, kai pasiknisu, pavyzdžiui, po savo kompiuterį.
Šiandien netikėtai, nors ir žinojau juos ten esant, atradau savo pinhole eksperimentų nuskenuotus rezultatus..
Ir nors aprašymai, kaip aš tai dariau buvo patalpinti jau turbūt daugiau nei prieš metus, nuotraukomis pasidalinti, manau, niekada ne per vėlu.

Man visai patinka – vaizdas toks švelniai neryškus, bet labai tapybiškas.

Vis bijojau, kad šviesumo bus per mažai, nes viską fotografavau su paprastu savo zenitu, uždėjus aliuminio folijos plėvelę (žr. mano kitus postus pinhole tema), o mano vidinis eksponometras vis dar rodė išlaikymus, ir jie buvo apie 1/2 sekundės. O tai nėra daug. Bet va, gavosi viskas dailiai ir šviesiai.

Eksperimentas galima sakyti pavyko. Kai grįšiu į Lietuvą ir nusipirksiu folijos bandysiu dar.

 

Liūdnoji Kinė

Keista kažkaip, kad va atvažiuoji į svetimą šalį studijuoti ir sužinai daug naujų dalykų, kurie, manei, iš viso neegzistuoja, arba yra visai kitokie.
Pirma tokia keista ir gal liūdna žinia mano grupiokei Kinei buvo tai, kad Lietuva buvo Rusijos okupuota, o ne prisijungė savo noru. Antras dalykas, apie kurį mes kalbėjomės ir ji pastebimai sutriko – Kosovo valstybė. Ji nežinojo, kad toks dalykas iš viso yra, o kai pasvarstėme, kodėl Kinija jos vis dar nepripažįsta, ir aš išreiškiau mintį, kad Kinija “pučia tą pačią dūdą” su Rusija, tai visai nusiminė.
Aš bijau jau net pagalvoti, kaip ji skaitys studijų literatūrą, nes ten tikrai apie Kiniją yra daug negerų dalykų parašyta…
Tiesa, kalbėjomės ir paie Tibetą, bet ji sakė nieko apie tai nežinanti, nes jiems draudžiama apie tai kalbėti.
Dirba šita Kinė, kaip bebūtų keista, tarptautinėje organizacijoje besirūpinančioje Afrikos šalių vystymusi ir vystimu..
A, dar ji neturi net feisbuko, nes Kinijoje šis puslapis draudžiamas ir negali jo pasiekti iš jokio kompiuterio. draudžiamas ten ir bbc puslapis..

Na ką aš dar galiu pasakyti. Jos šiemet laukia daug netikėtumų ir nusivylimų.
Bet kitavertus, geriau vėliau, negu per vėlai.
Šiaip ji labai miela mergina!

 

Tarptautinės žmogaus teisės: pradžių pradžia

Mano grupėje gal bent 20-ties skirtingų šalių atstovai ir visi turi bent šiokios tokios žmogaus teisių pažeimų patirties (Pažeidimų, kuriuos jie patyrė ar apie juos girdėjo, o ne darė patys, žinoma). Sunku būtų net, pavyzdžiui, šiandien įvykusius visus didesnius pažeidimus pasaulyje į vieną apžvalgą surašyti, o ką jau kalbėti apie tokių pažeidimų panaikinimo ar prevencijos galimybę.
Daugybė organizacijų, vis tik, bando kovoti vienoje ar kitoje srityje, visose šalyse tiesiog kirba visokių aktyvistų ir savanorių.. Bet.. tai akivaidžiai nepadeda.

Žinoma, galima neginčyjamai teigti, kad jei kančios palengvinamos bent vienam žmogui, tai darbas buvo to vertas, bet pripažinkime, kančios ir neteisybės pasaulyje vis dar labai labai daug. Ai ir nežiūrėkime į tuos artimuosius ar tolimesniuosius rytus ar Afriką. Pilna visokios neteisybės ir čia pat – Europos sąjungoje, ir net pas kiekvieną mūsų kieme..

Todėl dabar mes šioje programoje darysime štai ką – kovosime su tuo intelektualiai.

Juk viskas turi prasidėti nuo naujo požiūrio, nuo naujų pagirndimų. O jau tada vėl tam reikalingas geras piaras ir pasiryžę savanoriai.

Todėl mūsų kursas susideda iš teoretikų ir praktikų. Jau atrankos komisijos sumanymas buvo priimti pusę labai aktyvių ir socialiai atsakingų, idėjų pilnų žmogeliukų, o pusę bemąstančių ir beanalizuojančių naujų idėjų pagrindėjų. Todėl daugumą šalių atstovauja po du asmenis. Vienas toks, kitas kitoks.

Įdomu ar ne?

Ir man įdomu, o ypač, kas iš jų čia būsiu aš
Jau kaip prigeneruosim visko, tai pasikeis pasaulis iš esmės…

Va taip atrodė vieno iš mano grupiokų susidūrimas su Švedijos kultūra šiandien

 

Pries vestuves

Neturiu laiko rašyti. Neturiu laiko galvoti apie rašymą, Visai neturiu laiko.
Bet šiandien susapnavau sapną, kurį nusprendžiau atžymėti.
Sapnavau, kad esu keistam vakarėlyje, kuris apima visą studentų bendrabutį. Kiekviename kambaryje yra žmonių, ir visi vienaip ar kitaip linksminasi, o aš tik vaikštau iš vieno kambario į kitą. Kažkaip jaučiuosi truputį nesava, nes pamenu, kad visi ten lyg buvo menininkai, o aš biški tokia ne prie ko (nes teisininkė). Čia, beje, man labai viskas primena dabar SIKON’ą, kuriame dalyvavau praėjusį, berods, savaitgalį.
Bet tada staiga nieko neklausęs kažkoks vaikinas ima ir suleidžia man kažko. Ar gal kažka sugirdo. Dabar jau gerai nepamenu. Tik žinau, kad gavau kažkokių narkotikų.
Bet taip pat pastebiu, kad tokių narkotikų gauna ir dar kai kurie vakarėlio svečiai. Ir po to dar kažkur einu, skubu, blaškausi, galvoju, kas čia dabar bus man.. Bet tada staiga suvokiu, kad tie narkotikai manyje nugriove ta sieną, kuri ir skyrė mane nuo visų kitų. Kad nugriovė sieną, kuri skyrė mane nuo mano nevaržomo kūrybiškumo. Išgujo visas baimes susijusias su viskuo. Nei vienas žmogus man neatrodė svetimas, nei vieno aš nebijojau..
Ir pasijutau taip gerai, kaip dar niekad gyvenime nebuvau jautusis. Ėjau su visais, kalbėjau, dariau kažką. Ir tikrai jaučiau, kad kiekvienas iį jų, kad ir kaip tai banaliai skambėtų, yra toks pats, kaip aš. Yra mano brolis arba sesuo.
Ir kai sutikdavau kitus svečius, kurie irgi, dėl nežinomų, bet gal numanomų priežasčių, buvo priverstinai gavę to narkotiko, šypsojausi jiems, o jie man, ir sakydavom vienas kitam: “Gerai suveikė ! “. Ar kažką panašaus.

Na tai va, koks sapnas. Norėčiau ir realiame gyvenime patirti kažką panašaus, bet dėja, tikri narkotikai tik atskiria žmones ir uždaro tave tavo galvoje.
Damn!

 

Vakaro arbata

Visi mes tiesiog sėdim ir geriam arbatą prie stalo vakare. Už lango taip tamsu ir (galbūt) šalta, o čia nėra nieko daugiau tik aš, gal ir tu, o gal net ir jis. Bet tikrai nieko daugiau.
Gal dega lempa, gal televizorius gal žvakė, gal židinys. Gal virtuvėj, gal prie rašomojo stalo, gal ant sofos.
Ir visi tylim. Tik tą vienintelę minutę, nors ką tik lyg buvo nemažai pasakyta/nepasakyta, sugalvota. O dabar – tyla.

Trumpa akimirka, kai viena mintis jau baigėsi, o kita dar neprasidėjo ir staiga pagalvoji – kur aš?
Tu čia, su mumis visais, geri arbatą vakare. Amžinam begaliniam vakare, per visą laiką ir visus gyvenimus.
Maža pasaulio pabaiga.

 

Šiek tiek niekam tikę magistro darbo rašymo pramogos

Aš rašau magistrinį. Nieko daugiau nedarau jau tris savaites.

Žinau, kad mano kurso kolegos turbut ne pusės tiek šiam savo darbui neskirs, o jei ir skirs tai turbūt ne taip kaip aš. Aš tiesiog sėdžiu tris savaites prie kompiuterio ir nedrįstu net iš namų išeiti. Oficiali versija – dėl to, kad bijau, kad įkvėpimas pagaus ten, kur nėra kompiuterio. Tikroji priežastis – aš kažkaip įsivaizduoju, kad sedėdama prie kompiuterio vis tiek ką nors parašysiu, o jei jau nueisiu, tai tikrai neparašysiu nieko.
Tikrovė tokia, kad sėdžiu prie kompiuterio ir parašau labai mažai.

Žinau, nereikia, man to sakyti. Jei pailsėčiau vieną dieną, per kitą dieną parašyčiau daugiau nei dvigubai tiek, kiek parašau nesiilsėdama. Bet that’s who (how) I am.

Na, galima paklausti, ką aš veikiu prie to kompiuterio, jei jau nerašau. O atsakymas labai paprastas – žiūriu Daktarą Hausą . Serialas toks, House Medical Division (House MD). Ir tai bene vienintelė mano šiek tiek niekam tikusi magistrinio rašymo pramoga.

Tai serialas toks m m koks geras. Bet čia vėl ne visai apie tai. Kadangi žiūriu ir seilę varvinu į G. House (tas netikras personažas), tai pradėjau domėtis, kas tas H. Laurie, kuris jį vaidina.

Štai H. Lauire smagybėmis ir noriu pasidalinti.

Enjoy.

Ir dar vienas

Britiškas jumoras