Šiek tiek niekam tikę magistro darbo rašymo pramogos
Aš rašau magistrinį. Nieko daugiau nedarau jau tris savaites.
Žinau, kad mano kurso kolegos turbut ne pusės tiek šiam savo darbui neskirs, o jei ir skirs tai turbūt ne taip kaip aš. Aš tiesiog sėdžiu tris savaites prie kompiuterio ir nedrįstu net iš namų išeiti. Oficiali versija – dėl to, kad bijau, kad įkvėpimas pagaus ten, kur nėra kompiuterio. Tikroji priežastis – aš kažkaip įsivaizduoju, kad sedėdama prie kompiuterio vis tiek ką nors parašysiu, o jei jau nueisiu, tai tikrai neparašysiu nieko.
Tikrovė tokia, kad sėdžiu prie kompiuterio ir parašau labai mažai.
Žinau, nereikia, man to sakyti. Jei pailsėčiau vieną dieną, per kitą dieną parašyčiau daugiau nei dvigubai tiek, kiek parašau nesiilsėdama. Bet that’s who (how) I am.
Na, galima paklausti, ką aš veikiu prie to kompiuterio, jei jau nerašau. O atsakymas labai paprastas – žiūriu Daktarą Hausą 
. Serialas toks, House Medical Division (House MD). Ir tai bene vienintelė mano šiek tiek niekam tikusi magistrinio rašymo pramoga.
Tai serialas toks m m koks geras. Bet čia vėl ne visai apie tai. Kadangi žiūriu ir seilę varvinu į G. House (tas netikras personažas), tai pradėjau domėtis, kas tas H. Laurie, kuris jį vaidina.
Štai H. Lauire smagybėmis ir noriu pasidalinti.
Enjoy.
Ir dar vienas
Britiškas jumoras
Mano stiklo karoliukų žaidimas
Sėdžiu jau kelinta diena beveik nieko neveikdama ir vis pagalvoju apie savo blogą. Kas kartą užsimanau ką nors parašyti, bet taip ir nesiryžtu. Mano širdis iš dalies lyg ir pripildyta kažko tyro, skambančio lyg solo pianino melodija šaltą žiemą (Stiklo šalis, Stiklo karoliukų žaidimas ir visa kta), bet kartu ir guli ten sunkus svetimkūnis, tiesiog tikrąja to žodžio prasme akmuo.
Nenoriu dabar rašyti, kas iš mano gyvenimo susikristalizavo į tą akmenį. Tai nėra svarbu. Taip pat noriu pažymėti, kad šis akmuo toli gražu nėra šaltas. Atvirkščiai, jis kaip kankinantis dusulys per daug prikūrentame kambaryje, kaip įkyrus miegas prieš tavo valią lipinantis blakstienas ir apsunkinantis kūną. Turbūt todėl, kad didžioji jo dalis yra meilė.
Bet tai ne tokia meilė, kurią iki šiol pažinau. Visada iki šiol meilė man teikė džiaugsmą ir būtent tą tyrumą ir prablaiavntį tobulą šaltį, apie kurį iki šiol kalbėjau. Na, blogiausiu atveju tyrą liūdesį, bet niekada šitokios tvankos.
Dabar suprantu, kad augu. turbūt taip jaučiasi motina, kas dieną leidžiantį savo vaiką į mokyklą, kas dieną galvojanti ar jis sėkmingai pereis gatvę, ar jam gerai seksis per pamokas. Turbūt taip jaučiasi tėvas išleisdamas savo sūnų mokytis į užsienį arba žmona, kai jos vyras atleidžiamas iš darbo.
Nežinau. Turbūt iki šiol buvau labiau įsimylėjusi patį gyvenimą kuris man kas dieną parodydavo vis naujų stebuklų, neįtikėtiną pasaulį, kuris nuolat keičiasi ir mainosi.
Skaičiau Sidhartą, tikrai maniau, kad gyvenu teisingai ir kad toji tyra meilė yra tikrasis kelias.
Dabar matau, kad negaliu pabėgti nuo dusulio ir tvankumo, kuris matyt neišvengiamai reiškia, kad senstu. Na, augu, kaip sakiau ankščiau.
Štai tik dabar suvokiau kad turbūt neatsitiktinai ką tik perskaičiau Stiklo karoliukų žaidimą. Ketvirtą kartą. Bet dabar jau supratau šią knygą visiškai kitaip.
Šie metai man tikrai prasidėjo keistai.
