Švediškas adventas ir aromatingieji Pepparkakor (Švediški Kalėdiniai sausainiai)
Čia, Skåne’je, toje Švedijos dalyje, kur gyvenu aš, būna labai mažai sniego. Net jei ir kada pasninga, per naktį viskas ištirpsta nuo lietaus, kuris čia deja labai įprastas (bent jau žiemą).
Lyja ir dabar, ir aš kažkaip staiga normom, nenorom, pradedu galvoti apie Kalėdas 
Nes Švedai čia visai nelinkę liūdėti dėl sniego nebuvimo ir amžinos pilkumos. Pas juos žiema ir švenčių laikotarpis vis tiek kažkas ypatinga dėl kitų dalykų. Dalykų, kuriuos kuria jie patys.
Visų pirma, dauguma medžių pas mus mieste yra šermukšniai, gudobelės, arba kokie kiti, kurie rudeniop subrandina spalvotas uogas. Krūmai čia taip pat “uoguoti”, labai daug svarainių.. Todėl net kai lapai nukrenta, po langais vis tiek auga kažkas spalvota, be to, nuolat atskrenda paukščių…
Visų antra, bene tik vieni švedai vidury advento, kai tradiciškai reikėtų tyliai ir ramiai kęsti pilkumą, turi didelę metų šventę – Šv. Lucijos dieną.
Žinau, ją turime ir mes, bet niekaip normaliai nešvenčiame. O jie čia daro paradus, kepa specialias bandeles (su šafranu) ir kiekviena mokykla, darželis, rajonas ir savivaldybė renka mergaitę (visuotiniais slaptais rinkimais), kuri tampa tų metų Liuse, ir turi tiesę užsidėti karūną su žvakėmis ir eiti parado priešaky (jei tai mokykla ar darželis – stovėti choro priekyje ar kažkas panašaus). Rinkimai būna nuožmūs ir neapsieina be įvairių skandalų ..
Po Liusės dienos jie iš karto begalybe lempučių pasipuošia miestą ir pradeda gatvėse giedoti Kalėdines giesmes (vėl nepaisydami net ir pas juos esančio advento), dalina gatvėse Glög’ą ir Pepparkakor’ius.
Apskritai šitas šaltas ir pilkas sezonas pas juos labai susijęs su prieskoniais ir karštais naminiais dalykėliais. Bandelės su šafranu “Liussebullar” yra tikrai įdomus ir vertas paragauti kepinys, Glög’as tai toks labai aromatingas karštas gėrimas, kurį jie geria su migdolais ir razinomis (sumestais į puodelį). Dar tik prieš Kalėdas parduotuvėse pasirodo Julmust’as – gazuotas tamsų alų ir kokakolą primenantis gėrimas taip pat tinkantis šaltajam sezonui..
Na o po tokios ilgos istorijos dalinuosi vieno iš mano mėgstamiausių dalykų receptu. Tai “pipiriniai sausainiai”, kuriuos jau išbandžiau ir Lietuvos sąlygomis. Visi liko apžavėti, todėl galima daryti išvadą, kad jie puikiai tinka ir lietuviškai (nors ir labiau snieguotai) žiemai praskaidrinti…
Pepparkakor
Tešlą pasidaryti reikėtų prieš dieną, nes ji pastovėti turi..
Iš šitos dozės gaunasi apie 300 sausainiukų (tai manau drąsiai galima dalinti viską per pusę, nes aš tai paskui tuos sausainiukus visiems kaimynams dalinau:) Nors tai irgi nėra blogai – gražiai supakavus tai labai miela kalėdinė dovana “namams”, kai eini į svečius..
300 g. sviesto arba margarino
500 ml cukraus
100 ml šviesaus sirupo (tokio pas mus Lietuvoje nėra, nežinau kaip pasidaryti – keičiau dirbtiniu medumi, kažkuriam forume radau, kad taip galima. Gerai pavyko ir man )
1 valgomasis šaukštas malto imbiero (pirkau jau malto, Lietuvoje)
2 valgomieji šaukštai malto cinamono
1 valg šaukštas maltų gvazdikėlių (maliau pati su kavamale)
2 arb. šaukšteliai malto kardamono (yra pirkti Lietuvoje, bet radau jo tik IKI)
1 valgomasis šaukštas bikarbonato (šitą vežiausi iš Švedijos, bet geriau paieškojus radau, kad galima jį keisti kepimo milteliais. Tik kepimo miltelių reikėtų dėti šiek tiek daugiau…)
200 ml vandens
1,5 litro miltų
Palikti sviestą kambario temperatūroje, kol suminkštės. Sumaišyti sviestą, sirupą ir cukrų į vienalytę masę. Galima naudoti ir elektrinę maišyklę. Po to įmaišyti cinamoną, imbierą, gvazdikėlius, kardamoną ir bikarbonatą. Tada supilti vandenį, o paskiausiai miltus. Jei nenaudoji el. maišyklės, miltus galima įminkyti ant minkymo lentos (suprask miltus supili ant minkymo lentos ir padarius vidury duobutę supili tą košelę, kurią sumaišei prieš tai, bent aš taip įsivaizduoju).
Padarius tešlą suvynioti į foliją ir palaikyti šaldytuve vieną parą.
Tada imti tešlą po gabalą, iškočioti gabalą plonai ant lentos ir su formele daryti sausainius . Sausainius sudėti ant sviestu išteptos arba kepimo popieriumi išklotos skardos ir kepti 200-225 laipsnių temperatūros orkaitės viduryje 4-5 minutes.
Taigi, kepa labai greitai, per pusę uždelstos minutės gali sudegti
Receptas iš http://www.recepten.se/recept/pepparkakor.html, čia galite pažiūrėti ir paveiksliukus..
Savo kepinėlių dėja pernai nenufotografavau..
Linksmų švenčių
Liūdnoji Kinė
Keista kažkaip, kad va atvažiuoji į svetimą šalį studijuoti ir sužinai daug naujų dalykų, kurie, manei, iš viso neegzistuoja, arba yra visai kitokie.
Pirma tokia keista ir gal liūdna žinia mano grupiokei Kinei buvo tai, kad Lietuva buvo Rusijos okupuota, o ne prisijungė savo noru. Antras dalykas, apie kurį mes kalbėjomės ir ji pastebimai sutriko – Kosovo valstybė. Ji nežinojo, kad toks dalykas iš viso yra, o kai pasvarstėme, kodėl Kinija jos vis dar nepripažįsta, ir aš išreiškiau mintį, kad Kinija “pučia tą pačią dūdą” su Rusija, tai visai nusiminė.
Aš bijau jau net pagalvoti, kaip ji skaitys studijų literatūrą, nes ten tikrai apie Kiniją yra daug negerų dalykų parašyta…
Tiesa, kalbėjomės ir paie Tibetą, bet ji sakė nieko apie tai nežinanti, nes jiems draudžiama apie tai kalbėti.
Dirba šita Kinė, kaip bebūtų keista, tarptautinėje organizacijoje besirūpinančioje Afrikos šalių vystymusi ir vystimu..
A, dar ji neturi net feisbuko, nes Kinijoje šis puslapis draudžiamas ir negali jo pasiekti iš jokio kompiuterio. draudžiamas ten ir bbc puslapis..
Na ką aš dar galiu pasakyti. Jos šiemet laukia daug netikėtumų ir nusivylimų.
Bet kitavertus, geriau vėliau, negu per vėlai.
Šiaip ji labai miela mergina!
Tarptautinės žmogaus teisės: pradžių pradžia
Mano grupėje gal bent 20-ties skirtingų šalių atstovai ir visi turi bent šiokios tokios žmogaus teisių pažeimų patirties (Pažeidimų, kuriuos jie patyrė ar apie juos girdėjo, o ne darė patys, žinoma). Sunku būtų net, pavyzdžiui, šiandien įvykusius visus didesnius pažeidimus pasaulyje į vieną apžvalgą surašyti, o ką jau kalbėti apie tokių pažeidimų panaikinimo ar prevencijos galimybę.
Daugybė organizacijų, vis tik, bando kovoti vienoje ar kitoje srityje, visose šalyse tiesiog kirba visokių aktyvistų ir savanorių.. Bet.. tai akivaidžiai nepadeda.
Žinoma, galima neginčyjamai teigti, kad jei kančios palengvinamos bent vienam žmogui, tai darbas buvo to vertas, bet pripažinkime, kančios ir neteisybės pasaulyje vis dar labai labai daug. Ai ir nežiūrėkime į tuos artimuosius ar tolimesniuosius rytus ar Afriką. Pilna visokios neteisybės ir čia pat – Europos sąjungoje, ir net pas kiekvieną mūsų kieme..
Todėl dabar mes šioje programoje darysime štai ką – kovosime su tuo intelektualiai.
Juk viskas turi prasidėti nuo naujo požiūrio, nuo naujų pagirndimų. O jau tada vėl tam reikalingas geras piaras ir pasiryžę savanoriai.
Todėl mūsų kursas susideda iš teoretikų ir praktikų. Jau atrankos komisijos sumanymas buvo priimti pusę labai aktyvių ir socialiai atsakingų, idėjų pilnų žmogeliukų, o pusę bemąstančių ir beanalizuojančių naujų idėjų pagrindėjų. Todėl daugumą šalių atstovauja po du asmenis. Vienas toks, kitas kitoks.
Įdomu ar ne?
Ir man įdomu, o ypač, kas iš jų čia būsiu aš
Jau kaip prigeneruosim visko, tai pasikeis pasaulis iš esmės…
Va taip atrodė vieno iš mano grupiokų susidūrimas su Švedijos kultūra šiandien 
Lundo eismo sistema ir šunys
Persikrausčiau visai neseniai į naują butą ir dabar jau tikrai pajutau, ką reiškia Lundo transporto sistema.
Iki tol, važinėjau iš savo Klostergården rajono į fakultetą daugiausiai per senamiestį arba šiaip senesniais rajonais, o dabar gyvenu labai naujame rajone, kuris, atrodo, buvo visas suplanuotas ir pastatytas iš karto. Taigi, jei senamiestyje dviračių maršrutai ir takleliai iš esmės sutampa su gatvėmis arba tiesiog ir eina akmenimis grįsta gatve, naujame rajone dviračių takai sudaro savo atskirą sistemą. Čia mes turim dviračių takelius, takus, galtves ir autostradas. Taip pat tiltelius ir požemines pervažas. Kai kur dviračių takais galima vaikščioti ir žmonėms, bet kai kur jie visiskai skirti tik dviračiams ir beveik visur dviračiu takus nuo aplinkinių namų skiria medžiai arba krūmai (suprask, turbūt todėl, kad netrukdytu tie dviratininkai ramiai gyventi). Ir patikėkit, tai tikras labirintas, nes tų takų ir autostradų tikrai labai labai daug.
Taigi, jei gyveni Lunde ir turi dviratį, kojas ir mašiną, turi nusiteikti padalinti savo smegenis į tris dalis. Ir kiekvieną kartą kur nors norėdamas nuvažiuoti su skirtinga transporto priemone turi imti kitą žemėlapį ir iš naujo planuoti maršrutą. Ir tie atskiri galimi keliai šitaip skiriasi, kad dažniausiai net neįmanoma suprasti, kur jie susikerta ir kaip siejasi. Taigi, gaunasi toks kelių lygmenų miestas su daugybe skirtingų funkcijų kraujagyslių. Kiekvieną kartą jautiesi vis kitos sistemos dalis.
O šunys keisti čia. Niekada neloja, nebent iš džiaugsmo. Ir jau visiskai nereaguoja į dviratininkus. Žmonės jų čia turi dažniausiai po keletą ir vaikšto savaitgaliais su visais savo šunimis ir visais vaikais ir dviračiais. Didelės švediškos šeimos.
Dar apie dviracius sitam isprotejusiam mieste
Taigi, jau gyvenu Lunde turbut tris savaites.
Jau savo ukyje iki sio laiko turim tris dviracius: mano, dziugo ir prijaukintaji.
Cia mano ir Dziugo (nors ir prastokai matosi):
Vazinejame tik su dviem, prijaukintasis tuo tarpu laukia lauke ir apsimeta kad jis visai ne musu tam atvejui, jei netycia atsirastu jo tikrasis seimininkas.
Bet norejau si karta pakalbeti ne apie musu, bet apie kitu dviracius siame isprotejusiame mieste (kaip ir sako pavadinimas).
Dviraciu cia daug. Atrodo, visi turi po dvirati, o kai kurie net po kelis, ir be abejo yra tokiu dviraciu, kuriu neturi niekas, todel mieste tikras dviratynas.
Dviraciai stovi, guli ant sono, kabo ant stulpo, voliojasi smelyje, remiasi i medzius, ir kitaip dalyvauja iprastame miestelio gyvenime. Zinoma, labai daug dviraciu ir vaziuoja.
Jei esi masina Lunde, esi niekas. Bent jau miesto centre cia karaliauja dviraciai ir zmones, o parkavimas visada ir visur (net tavo namo kieme) mokamas. Galybe zenklu draudzia vaziuoti, sukti, sustoti, ar daryti bet ka kita, bet jie, zinoma, negalioja dviraciams. Jei vaziuoji dviraciu ir sugalvoji sukti i kaire, beveik nereikia dairytis, nes jei paskui tave ir vaziuoja masina, jos vairuotojas, buk tikras, laiko koja ant stabdziu tam atvejui, jei tu sugalvotum kazka netiketo.
Jei isgeri skardine alaus, ir alkoholio kiekis tavo kraujyje virsija 0.02, nebegali vairuoti masinos, bet gali vaziuoti dviraciu net jei pripustum ir simta kartu daugiau. Sioje salyje legalu vaziuoti dviraciu tol, kol gali ji daug maz suvaldyti. Taigi, nesunku atspeti, kuo cia visi vaziouja i vakarelius.
Dviraciu buna visokiu pagal skoni ir amziaus grupe. Merginos cia vazineja dviraciu su sijonais (specialus remas tam!), moterys su penkiais pirkiniu krepsiais, dedes su kostiumais, senukai vazineja su tiraciais arba su kedemis ant ratuku (liezuvis nesivercia sakyti invalido vezimelis, nes cia su jais tikrai vazineja ne tik neigalieji), vaikai i darzelius vazuoja priekabose prie tecio dviracio, o jau kai moka vairuoti patys, ant mazu dviratuku.
Cia yra dviraciu takeliai, dviraciu sviesoforai, dviraciu pervazos per gatve ar begius ir pan. Bet net tai dviratininkams per daug nerupi, nes jei turi dvirati esi visiskai laisvas. Taigi, dviratininkai vaziuoja per raudona, tiesiog per gatve arba pesciuju pereja, dviraciu taku arba saligatviu, arba gatve, zodziu, daro, ka nori.
Sioje salyje bet kokiu atveju yra legalu eiti per gatve ne pesciuju pereja. Pesciuju perejos ir dviraciu pervazos yra rekomendacinio pobudzio, todel pats pasirenki, kas tau patogiau. Taigi, visi eina ir vaziuoja belenkaip, atrodo, kad gatve cia jau seniai prarado savo, kaip tik masinoms skirto pavirsiaus reiksme. Cia tai visiems priklausanti, daug maz viesa erdve..
Kas dar? Dviraciai mano galvoj vazineja pirmyn atgal ir negaliu prisiminti daugiau beveik nieko. Mano dviratis siandien isigijo nauja neperslampama kepurele sedynei. Vis tik ir man patinka dviraciai
Prijaukintas Dviratis
Siandien prisijaukinom dvirati.
Visaip mes dvejojom ir nezinojom padoru ar ne imti ne vietoj paliktus ne savo daiktus. Bet jis jau visa savaite stovejo toks vienisas ir pasimetes, kad galiausiai mes jo pasigailejom.
Buvo mazdaug taip: pirma karta, kai su Dziugu isejom pasivaikscioti i netoli esanti parka, ant zoles sutikom viena zalia gulinti dvirati.
Gailiai jis gulejo su persuktu vairu, tai pakelem ir pataisem biski, pastatem prie suoliuko. Dviratis tai nelbolgas toks. Senovinis labai, bet toks sportinis, su lenktu vairu toks, ir atrodo, puikiai veikiantis.
Neimem jo, nors galvojom, kaip jis tokioj vietoj galejo atsirasti. Nes jis gulejo paciam parko centre ant zolytes prie fontano.
Kai po poros dienu ejom pro fontana vel pamatem zaliaji dvirati, kuris vis dar kazko, truputi suslapes, neramiai lauke. Patapsnojom per sedyne ir palikom ten pat.
Po dar keleto dienu vel ji uztikom kantriai laukianti. Emem manyti, kad galbut musu. Kad niekam svetimam nepasirodytu, kad dviratis paliktas be prieziuros, dvirati perstatem prie kito suoliuko. Ir palikom is dalies tikedamiesi, kad savo seno seiminko jis taip ir nesulauks…
O siandien stai visai ka tik (dabar Svedijoj mes turim be 4 minuciu dvylika), ji parsivedem namo.
Nesipriesino visai, matyt jau buvo priprates, juk kas antra diena ji lankem.
Zalias toks dabar stovi pas mus. Jis turi namus, o mes turim dvirati.
Svedija: prazdia
Vakar as buvau Svedijoj. Siandien atsibudau vel Svedijoj.
Darosi kazkokia idomi tendencija, mano galva, nes, kaip zina, as gyvenu Lietuvoje, o stai sitas krastas, kuriame jau kuris laikas esu man visai svetimokas toks ir nepazistamas.
Lunde – sitame mazame mielame miestelyje (kuris pasirodo yra ne toks jau mazas, o net 8 pagal dydi Svedijoje) mane nustebino nemazai kas. Apibendrinant galima pasakyti, kad bankai cia uzsidaro 4 val, su masina nenusikeikes nenuvaziuosi ne 100 metru, o zmones aplinkui kalba man visiskai nesuprnatama kalba.
Svedu sienos visos baltos ir sviesa butuose tokia sklaidyta, svelni. Sita labai uztikrintai galiu pasakyti, nes svedai nenaudoja ir uzuolaidu. Tiesiog eini ir visai nesistengiant gali pamatyti bent kelis nuogalius ar siaip nemazai seimyniniu vaizdeliu. Taigi, cia tikras rojus iskrypeliams.
Svedai neneudoja masinu. Didziuulis kvartalas, kuriame gyvename, prigrustas daugiaauksciu daugiabuciu namu, o masinu galtvese nera. Nera ne tik vaziuojanciu, bet ir priparkuotu.
Matem keleta daugiaauksciu garazu, bet Lietuvoje ten tikrai netilptu viso kvartalo gyevntoju automobiliai.
Tai gal apie svedus tiek. O mums smagu, kad mes is svedu mazai issiskiriam. Mus net banke ir gatvej kalbina svediskai . Musu sienos taip pat baltos ir lempos svelnios. Bute viskas is IKEA, net indai ir irankiai. Tik uzuolaidas mes naudojam ir dar neturim dviraciu. Bet greitiai gal igysim dviracius ir svediskos begedystes, tada ijau is vis galesim sakyti, kad visiskai aklimatizavomes.
Nuotrauku bus veliau
